Mintys apie mirtį lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų. Visi mes vienu ar kitu gyvenimo momentu esame pagalvoję apie mirtį: kas bus, kai mes numirsime, ar mūsų laukia pomirtinis gyvenimas, kaip bus su likusiu pasauliu po mūsų mirties. Kiekvienas iš mūsų galime prisiminti mūsų pirmą susitikimą su mirtimi. Gal tai buvo mylimo gyvūnėlio mirtis, senelio laidotuvės ar naujiena apie žinomo žmogaus mirti, kurią išgirdome per žiniasklaidą? Ar prisimenate tą momentą, kai suvokėte, kad gyvenimas baigtinis, o mirtis yra neišvengiama? Ar dažnai apie tai pagalvojate savo kasdieniame gyvenime?

Mirtis – tai yra mūsų gyvenimo duotybė. Mes negalime šios duotybės pakeisti arba jos išvengti. Turime išmokti būti su šia duotybe, turime sukurti tokį santykį su ja, kuris leistų mums nugyventi pilnavertį ir prasmingą gyvenimą.

Šiuolaikinėje visuomenėje nėra įprasta kalbėti apie mirtį. Mirtis yra kaip nekviestas svečias, kurio niekas nelaukia ir kurio stengiasi neįleisti į namus, bet jis vis tiek suranda būdą, kaip įeiti. Ji yra kaip šešėlis, kuris mus persekioja nuo pat mūsų gimimo. Kartais mes šio šešėlio beveik nepastebime, o kartais jaučiame, kaip jis tiesiog alsuoja mums į nugarą. Mintys apie mirtį suintensyvėja, kai esame priversti tiesiogiai susidurti su šiuo „svečiu“. Taip atsitinka, kai miršta mums artimi žmonės, kai staiga sužinome, kad mes arba mums brangūs žmonės serga sunkia liga, kai išeiname į pensiją arba per plauką išvengiame mirties. Daugeliui žmonių susidūrimas su mirtimi būna labai netikėtas: staiga suprantame, kad mirtis – tai yra tai, kas gali atsitikti su bet kuriuo iš mūsų.

Daugeliui žmonių mintis apie mirtį yra nemaloni, primenanti apie tai, kad gyvenimo laikrodis niekada nesugenda, o praeitis jau negrįžtama. Lengviau apie mirtį negalvoti. Taip dažniausiai ir darome: pasineriame į kasdienius rūpesčius, sprendžiame aktualias problemas, o jei ir ateina kokia mintis apie mirtį, tai ji iš karto yra nuvejama („Man dar ne laikas mirti“, „Mirtis – tai yra tai, kas atsitinka kitiems, bet ne man“). Nebejotina, kad kiekvienas žmogus atlieka didžiulį vidinį darbą, kol išmoksta gyventi su mirties baime ir gintis nuo šios minties. Tačiau kartais būna, kad gynybos yra pernelyg rigidiškos ir neadaptyvios, besiremiančios šios mūsų gyvenimo duotybės neigimu arba ignoravimu. Tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis šios mūsų gynybos neatlaiko ir sukuria įvairias psichikos patologijas, pvz., nerimo sutrikimus. Tokiais atvejais mirties baimė pradeda naikinti patį gyvenimą.

Kodėl šiuolaikinėje kultūroje yra taip neįprasta kalbėti apie mirtį, kai žiniasklaida tiesiog mirga nuo pranešimų apie mirtį, o šiuolaikinis kinas be smurto, agresijos ir mirties yra tiesiog neįsivaizduojamas? Taip yra todėl, kad visa tai, ką mes matome per didžiuosius ekranus, yra tarsi ne realybė, ji tarsi neturi tiesioginio santykio su mumis. Mums patinka galvoti, kad esame nemirtingi ir nepaklūstame bendriesiems principams. Nors protu ir suprantame, kad tai yra netiesa, bet šios visagalybės mintys neša tokį palengvėjimą ir pasitenkinimą, jog dažnai sunku jų atsikratyti.

Kitas visai Vakarų kultūrai būdingas bruožas yra siekis viską atlikti tobulai (perfekcionizmas), labai aukšti standartai, tvarka, noras viską kontroliuoti. Kraštutinė visų šių savybių išraiškos forma atspindi obsesinį kompulsinį sutrikimą, kuris beje pripažintas kaip vienas iš didžiausią naštą visuomenei sudarančių sutrikimų. Deja, mitas apie tai, kad viską reikia ir galima sukontroliuoti, nesiderina su idėja apie mirtį. Gal kai kuriems žmonėms ir patiktų suplanuoti ir įrašyti savo mirties datą į kalendorių, tačiau mirties negalima nei numatyti, nei „pririšti“ prie tam tikros dienos ir datos. Šiuolaikinis žmogus mėgsta tvarką, mėgsta viską planuoti ir prognozuoti, todėl mirtis apie mirtį, kuri gali atsitikti bet kurią gyvenimo minutę, atrodo nepakeliamai sunki ir griauna susikurtą kontrolės iliuziją.

Mintys apie mirtį ypatingai slegia tuos žmones, kurie gyvena egzistenciniame vakuume – nemato ir neturi savo gyvenimo prasmės ir tikslo. Kai kurie bergždžiai bando gyvenimo tikslui suteikti materialinį pavidalą – kaupia turtą, siekia kuo geresnės materialinės gerovės. Tuščias egzistavimas – tai yra kažkas tarpinio tarp mirties ir gyvenimo. Tai yra kažkas, kas tikriausiai yra labiau artima mirčiai, nei gyvenimui. Žmogus, gyvendamas egzistenciniame vakuume, jaučia, kad tai, kaip jis dabar gyvena yra labai artima mirčiai, todėl jis labai aštriai jaučia baimę prieš mirtį.

Dar vienas mirties baimės šaltinis – tai neišgyventas ir neintegruotas susidūrimo su mirtimi patyrimas. Apie mirtį mes jau sužinome būdami vaikais, dažnas turime skausmingos patirties, kai vaikystėje mirė mums brangus žmogus ar gyvūnas. Deja, labai dažnai vaikai neturi su kuo pasidalinti ir pasikalbėti apie šį patyrimą. Suaugusieji, patys vengdami bet kokių minčių ir jausmų, susijusių su mirtimi, vengia apie tai kalbėti ir savo vaikais. Dažnas randa tokį pasiteisinimą: „Aš nenoriu traumuoti vaiko, todėl apie tai su juo nekalbu“. Tačiau didesnė trauma vaikui yra tuomet, kai jis pats vienas turi susidoroti su mirties paslaptimi, nerimu ir liūdesiu, kai jam nėra galimybės pasidalinti savo išgyvenimais su artimaisiais, kai mirties patyrimas lieka neapkalbėtas ir neintegruotas į jo bendrą patirtį.

Vienas iš žymiausių amerikiečių psichoterapeutų ir rašytojų Irvinas Yalomas savo unikalioje knygoje „Staring at the Sun. Overcoming the Terror of Death“ aprašė vieną idėją, kurią jis dažnai taikė savo psichoterapinėje praktikoje su mirties baimės apimtais pacientais. Šią idėją jis perėmė iš Nyčės. Pats Nyčė aprašė ją 1883 metais knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra“. Nyčė sukūrė išmintingo senolio personažą, kuris nusileidžia nuo kalnų viršūnės ir pasidalina tuo, ką jis ten sužinojo. Viena iš tokių tiesų, kuria pasidalino Zaratustra, yra amžinojo pasikartojimo idėja. Zaratustra klausia žmogaus: kas atsitiktų, jeigu tau tektų vėl ir vėl nugyventi tą patį gyvenimą – kaip tai tave pakeistų? Kaip rašo I. Yalomas, ši amžinojo pasikartojimo mintis yra panaši į egzistencinę šoko terapiją ir skatina mus įsisąmoninti, jog mūsų vienintelį gyvenimą mes turime nugyventi gerai ir prasmingai. Autorius siūlo kiekvienam iš mūsų atlikti vidinį eksperimentą: pagalvoti, ar norėtumėte vėl ir vėl nugyventi tą patį gyvenimą (kurį gyvenote ir dabar gyvenate). Jeigu jums sunku atlikti šį eksperimentą ir jis sukelia jums daugybę neigiamų išgyvenimų, tuomet tikriausiai jūs galvojate, kad jūsų gyvenote „blogai“ arba ne taip, kaip norėtumėte. Šis eksperimentas taip pat skatina pagalvoti, dėl ko būtent jūs gailitės ir ką norėtumėte pakeisti. I. Yalomas taip pat siūlo kitą vertingą klausimą: „Ką jūs dabar galite pakeisti savo gyvenime, kad po metų ar penkerių metų atsigręždami atgal neišgyventumėte panašių kančių ir nesigailėtumėte tuo, kas įvyko?“.

Kaip matome, mirties baimė nebūtinai griauna gyvenimą. Ji gyvenimui suteikia aštresnį skonį, skatina vertinti kiekvieną akimirką, stimuliuoja aktyvumą ir neleidžia atidėti tikrą ir prasmingą gyvenimą vėlesniam laikui. Nes to laiko gali ir nebūti. Turime tik vienintelį laiką – „čią ir dabar“.

Literatūra:

I. Jalomas. Gyvenimas be mirties baimės. Maskva, 2008.