....... [ 2009 ] ...
....... [ 2008 ] ...
 
Apie mūsų tolerancija frustracijoms
Netiesioginė priklausomybė
Psichologinių manipuliacijų pinklėse
Psichologinių manipuliacijų pinklėse (2)
Dar kartą apie priklausomybę nuo interneto
Pasitikėjimo savimi ištakos
Namų ilgesys: psichologinė analizė
Emigrantų psichologinė ir sociokultūrinė adaptacija. (1 )
Emigrantų psichologinė ir sociokultūrinė adaptacija. (2 )
Kodėl bijome mirties ?
Mirties baimė: griaunanti ir kurianti jos jėga.
Atleidimo galia

 

SPECIALISTAI

 

Nemokamu tiesioginių konsultacijų /grafikas /

APIE MŪSŲ TOLERANCIJĄ FRUSTRACIJOMS..

Rima Breidokienė
klinikinė psichologė

 

Dviejų metukų pyplys pamato pradarytas spintos duris ir jau džiugiai tiesia rankytes į spalvotus stiklainius, kai staiga išgirsta griežtą mamos „Ne!“. Kaip reaguos mažylis: įsižeis ir pradės verkti, nepaisys mamos draudimų ir tęs savo veiksmą ar paieškos kitos žaidimų vietos?

Drovus penkiolikmetis paauglys, sukaupęs visą savo drąsą, pagaliau išdrįso pakviesti patinkančią merginą į pasimatymą, tačiau merginos atsakymas buvo neigiamas. Kada kitą kartą vaikinukas išdrįs pasiūlyti pasimatymą jam patinkančiai merginai?

Studentas neišlaikė svarbaus egzamino. Kokia bus jo reakcija? Visą vakarą graušis ir sėdės namuose, slopins nusivylimą alkoholiu arba planuos geresnį pasiruošimą egzamino perlaikymui?

Verslo įmonės vadovas sužinojo, kad stambus tarptautinis partneris atsisako pasirašyti sutartį su jo kompanija. Ant ko išsilies vadovo įniršis ir susierzinimas: pavaldinių, žmonos, vaikų, o gal atsitiktinių praeivių?

Visos šios situacijos yra apie nusivylimą ir nepasitenkinimo jausmus, kai planui ar sumanymui iškilo kliūčių ir nepasisekė jo įgyvendinti. Visos šios situacijos yra apie FRUSTRACIJĄ, arba tiksliau – kaip žmonės reaguoja į frustraciją. Frustracija yra nemaloni, įtempta, į nusivylimą ir neviltį pereinanti emocinė būsena, kuri kyla dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą ar įveikti sunkumų. Jos pagrindiniai požymiai yra jausmingumas (nervingumas, verksmingumas), pasyvumas (susigūžimas savyje), o kitais atvejais - per didelis aktyvumas, agresyvumas. Nuo pat gimimo žmonės susiduria su nesėkmėmis, nepatenkintais poreikiais ir žlugusiomis viltimis. Tačiau stebina taip, kaip skirtingai žmonės reaguoja į, rodos, tą pačią situaciją.

Įsivaizduokite, kad vakarui jūs suplanavote jums labai svarbų susitikimą su ilgai matytu bičiuliu, ilgai jam ruošėtės ir dėjote į šį susitikimą labai daug vilčių. Staiga paaiškėja, kad susitikimas neįvyks, nes bičiuliui pasikeitė planai. Kokia bus jūsų pirmoji reakciją į šią žinią? Būsite nusivylęs, pyksite, graušitės, jausitės niekam nereikalingas? Ar draugo atsisakymą su jumis susitikti laikysite asmenine nuoskauda? O gal apsidžiaugsite, kad turite laisvą laiką ir galite jį praleisti su šeima, draugais ar tiesiog vienas/a? Persiorientuosite ir visas savo pastangas nukreipsite į prasmingo vakaro planavimą?

Visa Vakarų civilizacija yra labai orientuota į sėkmę. Patirta sėkmė padidina žmogaus vertę bei motyvaciją tęsti pradėtą veiklą. Tuo tarpu kartais net menkiausia nesėkmė sukelia bejėgiškumo jausmą, žemina pasitikėjimą savimi, slopina motyvaciją. Daug kartų siekiant tikslo susidūrus su sudėtingomis kliūtimis, kurių nepavyko įveikti, žmogus pradeda kelti sau mažesnius tikslus, sumažėja jo pasitikėjimas savimi (A. Suslavičius, 2006).

Tai, ar išgyvenimas yra priskirtinas frustracijai, priklauso nuo to, kaip mes vertiname mūsų patyrimą ir kokia yra mūsų emocinė nuostata į šią situaciją. Reakcija į nusivylimus gali būti labai skirtinga. Kartais žmonės net nesusimąsto, kaip jie įprastai reaguoja nusivylus. Vieni žmonės iš karto atsitraukia, kaip sraigės įlenda į savo kiautą ir visus savo išgyvenimus laiko giliai viduje. Kiti, atvirkščiai, reaguoja labai agresyviai – gali ginčytis, konfrontuoti, atvirai reikšti savo pyktį. Kai kurie žmonės, paveikti frustracijos, išgyvena depresiją ir visišką nusivylimą savimi, savęs sumenkinimą. Depresyvus elgesys paprastai pasireiškia tuomet, kai nusivylus pažeidžiamas asmenybės vertės jausmas.

S. Rosenzweig (1944) išskiria tris reakcijų į frustraciją tipus: kliūties akcentavimo, ego gynybos ir poreikio tęsimo. Asmuo, kuriam būdinga pirmojo tipo reakcija, nuolat kartoja, kad padėtis yra labai prasta, tačiau nieko nedaro, kad ši situacija pagerėtų („Viskas yra labai blogai“).. Labai panaši yra Ego gynybos reakcija - tai nuolatinis teisinimasis, kodėl taip atsitiko, tačiau iš esmės taip pat nėra jokių veiksmų, nukreiptų į situacijos keitimą („Aš nekaltas, kad taip atsitiko“). Trečioji reakcija - poreikio tęsimo reakcija - yra tęsimas to, kas pradėta. Vieni tai daro patys, savo jėgomis, kiti gi pradeda reikalauti, kad už juos tai padarytų aplinkiniai („Jei nepasisekė man, tegul tai padaro kitas“). Yra tokių žmonių, kurie tikisi, kad laikui bėgant problemos išsispręs savaime, pagerės gyvenimas ir pan.

Žymių vokiečių psichologių H. Fischle-Carl ir M. Fischle-Lokstein (2000) nuomone, įvairias šiais laikais klestinčias manijas (pirkimo, persivalgymo, kompiuterinių žaidimų ir pan.) pirmiausia lemia ne malonumo ieškojimas, o troškimas nuginti kamuojantį nepasitenkinimą. Net buvo nustatyta, kad manijų gausėja asmeninių ir kolektyvinių krizių metu. Manoma, kad įvairių manijų veiksnys yra nesąmoningas noras būti paguostam, nes kažkokie svarbūs asmeniui poreikiai buvo nepatenkinti. Pvz., vieniša moteris grįžusi iš darbo negali kontroliuoti savo rajumo ir vis varsto šaldytuvo dureles. Valgydama ji net jaučia malonumą, bet ir nesąmoningai bando „paguosti“ save išgyvendama vienišumą ir nepatenkintus draugystės, meilės ar pripažinimo poreikius. Arba panaši situacija. Jeigu bandant suliesėti svoris nemažėja arba mažėja per lėtai, žmogus, nusivylęs nesėkme, vėl ima valgyti. Taip jis tarsi ramina save. Tuomet susiformuoja užburtas ratas.

Kaip žmogus reaguoja į nusivylimus, didele dalimi priklauso nuo to, kaip jis toleruoja frustraciją. Kai kurie žmonės turi labai žemą frustracijos slenkstį ir yra labai lengvai pažeidžiami. Jie paprastai viską vertina neigiamai, priešiškai nusiteikę prieš aplinkinius ir labai sunkiai įveikia įprastus kasdienybės sunkumus. Net menkiausia nesėkmė juos išveda iš pusiausvyros. Kitiems yra žymiai lengviau, nes jų frustracijos slenkstis yra pakankamai aukštas. Jie yra psichologiškai atsparūs įvairioms neigiamoms gyvenimo situacijoms, sugeba neprisiimti visko asmeniškai ir išlaikyti sveiką požiūrį į įvairias gyvenimo aplinkybes.

Taip pat svarbu, kaip žmonės aiškina savo sėkmes. Asmenys, kurie priskiria nesėkmės priežastis prie vidinių ir netinkamų veiksnių, labiau linkę matyti save bejėgius, nei asmenys, manantys, kad nesėkmės priežastys yra išorinės, specifinės ir trumpalaikės. Pvz. egzamino neišlaikęs studentas gali manyti: „Esu visai kvailas, niekam netinkamas ir nieko vertas“. Arba „Nepasisekė, nes neturėjau laiko pakankamai pasiruošti. Kai pasiruošiu, tikrai gausiu gerą įvertinimą“.

Verta pamąstyti, ar mokame toleruoti frustracijas, ar gebame sveikai įvertinti net labai nepalankiai susiklosčiusią situaciją. Psichologai kalba apie tai, kad frustracijos tolerancijos gebėjimus galima išugdyti, tobulinti ir treniruoti. Jau minėtos psichologės H. Fischle-Carl ir M. Fischle-Lokstein mano, kad atsikratant frustracijų svarbu keisti vertinimo lygmenis. Labai negatyviai ir pesimistiškai nusiteikusiam asmeniui yra labai sunku toleruoti frustraciją dėl įsitvirtinusių nuostatų ir slegiamos nuotaikos, kuri panaikina bet kokią iniciatyvą ir norą pakeisti situaciją.

Frustracijų niekam nepavyksta išvengti, todėl labai svarbu išmokti konstruktyviai reaguoti į nesėkmes ir nusivylimą keliančias situacijas. Aišku labai svarbus mūsų išankstinis nusiteikimas ir požiūris į situaciją. Jei bet kokį nesėkmę priimsime labai asmeniškai ir pesimistiškai, sunku tikėtis, kad išmoksime pozityviai vertinti situaciją, o patyrus frustraciją žengti naują žingsnį. Svarbu nesijausti bejėgiais ir visiškai priklausomais nuo aplinkos.

Kartais mes patys kuriame sau tokį gyvenimą, kuris neišvengiamai kels mums frustraciją. Keliame sau labai didelius reikalavimus, viską norime atlikti tobulai ir nepriekaištingai, siekiame tikslų, kurie ne visada yra realiai įgyvendinami. Gyvenimas pasidarytų žymiai lengvesnis, jei sumažėtų mūsų reikalavimai sau ir aplinkiniams. Dar vienas žalingas įprotis yra nuolatinis savęs lyginimas su kitais ir orientacija į kitų (o ne į savo) pasiekimus. Juk visada atsiras kažkas, kas tam tikroje srityje mokės ar žinos daugiau. Nustoję lyginti save su kitais ir rungtyniauti su kitais, mažiau nusiviltume savimi, daugiau jėgų galėtume skirti savo individualumui išryškinti ir asmenybei plėtoti.

Remtasi:
Fischle-Carl H., Fischle-Lokstein M. Tikiu savimi ir džiaugiuosi gyvenimu. Vilnius, 2000.
Suslavičius A. Socialinė psichologija. Vilnius, 2006.