Apie mūsų tolerancija frustracijoms
Netiesioginė priklausomybė
Psichologinių manipuliacijų pinklėse
Psichologinių manipuliacijų pinklėse (2)
Dar kartą apie priklausomybę nuo interneto
Pasitikėjimo savimi ištakos
Namų ilgesys: psichologinė analizė
Emigrantų psichologinė ir sociokultūrinė adaptacija. (1 )
Emigrantų psichologinė ir sociokultūrinė adaptacija. (2 )
Kodėl bijome mirties ?
Mirties baimė: griaunanti ir kurianti jos jėga

 

SPECIALISTAI

 

Psichologinių konsultacijų /grafikas /

 

 

EMIGRANTŲ PSICHOLOGINĖ IR SOCIOKULTŪRINĖ ADAPTACIJA: KAS LEMIA JOS SĖKMĘ? ( 2 )

Rima Breidokienė
klinikinė psichologė

 

Vienas iš asmenybinių veiksnių, kuris turi įtakos tam, kaip emigravęs žmogus adaptuosis naujoje sociokultūrinėje aplinkoje, yra jo lūkesčiai. Lūkesčiai yra labai glaudžiai susiję su motyvacija. Imigrantų adaptaciją neigiamai veikia jų neadekvatūs lūkesčiai (kai žmogus tikisi pernelyg daug arba, atvirkščiai, neįvertina visų galinčių jį ištikti sunkumų). Labai svarbu, kad lūkesčiai būtų realūs ir adekvatūs tikrai gyvenimo naujoje kultūrinėje aplinkoje patirčiai.

Kitas veiksnys tai yra žinios apie naują kultūrą. Įvairiais tyrimais yra patvirtinta, kad emigranto adaptaciją naujoje šalyje labai teigiamai veikia tai, kaip jis moka svetimą kalbą, kiek jis žino apie šalies, į kurią emigravo, kultūrą, istoriją, įstatymus, gyvenimo sąlygas. Kalbos mokėjimas ne tik mažina bejėgiškumo, priklausomybės ir nesaugumo naujoje šalyje jausmus, bet ir padeda užsitarnauti vietinių gyventojų pasitikėjimą. Kalbą galima prilyginti „durims“ į naują kultūrą.

Kas dar lemia sėkmingą emigrantų adaptaciją?

Tai – socialinis palaikymas. Socialinis palaikymas padeda sušvelninti neigiamas psichologinio prisitaikymo pasekmes bei atgauti emocinę pusiausvyrą tarpkultūrinės migracijos metu. Emigruodamas žmogus praranda jam reikšmingus socialinius ryšius, kurie palaikė jį praeityje. Socialinės paramos stoka didina migranto fizinių ir psichologinių sunkumų bei sutrikimų tikimybę. Dažnai yra keliamas klausimas apie tai, kieno socialinė parama migrantui yra svarbesnė: tautiečių, gyvenančių toje pačioje šalyje, ar vietinių gyventojų? Galima sakyti, kad svarbi parama kaip iš tautiečių pusės, taip ir iš vietinių gyventojų. Tautiečių parama yra labai reikšminga, kadangi jie visi turi bendrą gyvenimo naujoje šalyje patyrimą. Ši patirtis yra labai vertinga sprendžiant įvairius adaptacijos uždavinius. Tautiečiai taip pat gali suteikti emocinę paramą, užjausti, padrąsinti. Tačiau jei imigrantas bendrauja vien tik su savo tėvynainiais, jam gali būti sunku integruotis į naują kultūrą, įgyti konstruktyvesnius bendravimo įgūdžius. Imigrantas gali socialiai izoliuotis nuo vietinių gyventojų.

Prisitaikymo naujoje šalyje procesą veikia ir migranto santykiai su vyraujančios kultūrinės grupės atstovais. Teigiama, kad mažiau psichologinių problemų turi tas migrantas, kuris įgijo draugų ir pažįstamų vietinių gyventojų tarpe. Tyrimais net įrodytas ryšys tarp socialinių kontaktų su vietiniais gyventojais skaičiaus ir migrantų pasitenkinimo bei prisitaikymo sėkmės. Sėkmingiau prisitaiko tie imigrantai, kurie aktyviai bendrauja su vietiniais gyventojais.

Socialinė parama, priklausomai nuo jos paskirties ir pobūdžio, gali skirtis. Paprastai yra išskiriamos šios socialinės paramos formos:

emocinė, informacinė ir instrumentinė (lavinamas konkretūs elgesio įgūdžiai).
Šios skirtingos socialinės paramos formos gali būti veiksmingos skirtingais gyvenimo etapais. Šiuo metu vis labiau linkstama prie nuomonės, kad ne tiek svarbus yra socialinės paramos šaltinis (vietiniai gyventojai arba tautiečiai), kiek jos adekvatumas ir savalaikiškumas.

Emigrantų sociokultūrinė ir psichologinė adaptacija priklauso ne tik nuo asmenybinių veiksnių, bet nuo grupinių faktorių, t.y. sąveikaujančių kultūrų charakteristikų.

Vienas iš tokių grupinių faktorių yra kultūrinė distancija. Kultūrinė distancija – tai yra skirtumai ir panašumai tarp skirtingų kultūrų. Tai gali būti kalbos, religijos, šeimos struktūros, išsilavinimo lygio, materialinių sąlygų, klimato, valgio, drabužių ir kiti skirtumai.

Įdomu yra tai, kad subjektyvus skirtumų ir panašumų suvokimas gali skirtis nuo realybės. Pvz., jei žmogus labai gerai pažįsta kitos šalies kultūrą, istoriją, yra įvaldęs jos kalbą, jam ta šalis gali atrodyti labiau panaši į jo gimtąją šalį, nei yra iš tikrųjų. Arba mes esame linkę žmogų, su kuriuo galime laisvai bendrauti viena kalba, suvokti kaip labiau panašų į save. Kultūrinės distancijos suvokimą taip pat veikia statusų lygybė arba nelygybė, bendrų tikslų turėjimas arba neturėjimas.

Kitas grupinis veiksnys yra migrantų kultūros ir naujos šalies kultūrų ypatumai. Imigrantai ne taip sėkmingai prisitaiko tose kultūrose, kuriose yra labai stiprios tradicijos. Paprastai tai yra taip vadinamos „didžiosios valstybės“, kurių atstovai mano, kad ne jie turi mokytis iš kitų, o kiti turi iš jų mokytis. Tyrimai rodo, kad kuo mažesnė šalis, tuo daugiau kalbų žino jos gyventojai. O tai reiškia, kad tokioje šalyje ir adaptacija bus sėkmingesnė ir sklandesnė. Pvz., 42% Liuksemburgo valstybės gyventojų nurodė, kad gali bendrauti keturiomis kalbomis. Tuo tarpu tokiomis savybėmis pasižymi tik 1% Prancūzijos gyventojų.

Literatūroje yra skiriamos skirtingos individo naujose kultūrinėse sąlygose elgesio strategijos. Dažniausiai yra minimos šios strategijos:

integracija – kiekviena iš sąveikaujančių grupių ir jos atstovai išsaugo savo kultūrą, bet tuo pačių metu užmezga glaudžius tarpusavio ryšius;
asimiliacija – grupė arba jos atstovai praranda ryšį su savo kultūra, tačiau palaiko kontaktą su nauja kultūra;
segregacija – grupė arba jos nariai, išsaugodami savo kultūrą, atsisako nuo kontaktų su kita kultūra arba yra atstumti naujos kultūros atstovų;
marginalizacija – grupės arba jos nariai praranda ryšį su savo kultūra, tačiau neužmezga kontakto ir su naująja kultūra.

Manoma, kad didžiausia psichologinio prisitaikymo sėkmė yra stebima integracijos metu, o mažiausia – marginalizacijos.

Yra akivaizdu, kad viena iš didžiausių problemų, su kuria susiduria emigrantai, persikėlę gyventi į kitą šalį, yra kultūrinė identifikacija. Ypatinga aštri ši problema yra tuomet, kai emigrantas betarpiškai ir aktyviai bendrauja su kitos kultūros atstovais.

Kas yra kultūrinė identifikacija?

Tai yra tai, kaip individas suvokia savo priklausomybę tam tikrai etnokultūrinei grupei.
Tai yra taip pas asmens teigiamas savo grupės įvertinimas ir pasididžiavimo jausmas,
jog jis jai priklauso.

Du svarbiausi klausimai, į kuriuos dažnas imigrantas ieško atsakymų:

„Ar verta stengtis išsaugoti savo kultūrinį palikimą?“ bei „Ar verta palaikyti santykius su kitų grupių atstovais?“. Du galimi atsakymai į kiekvieną iš šių klausimų padeda išskirti keturias naujos kultūros įsisavinimo strategijas: integraciją, separaciją, asimiliaciją ir marginalizaciją.

Svarbu prisiminti ir tai, kad psichologinis prisitaikymas susijęs ir su migranto socioekonominiu statusu. Stresas, kuris yra patiriamas naujoje kultūrinėje aplinkoje, yra labai glaudžiai susijęs su migranto socioekonominiu statusu. Jei migrantas turi darbą, ypatingai atitinkantį jo išsilavinimo lygį, specialybę ir kvalifikaciją, ne tik mažėja jo patiriamas stresas dėl materialios padėties, bet ir didėja tikimybė, kad migrantui pavyks įsijungti į naujos visuomenės socialines struktūras bei teigiamai sąveikauti su naujos kultūros atstovais.

Buvo atlikta įvairių tyrimų, kurie rodo ryšį tarp sunkumų, su kuriais susiduria emigrantai, ir kontrolės jausmo praradimo laipsnio. Tai pasireiškia tuo, kad dažnas migrantas pradeda aiškinti savo gyvenimo problemas vien tik išorinėmis priežastimis ir taip „nusiima“ atsakomybę nuo savęs. Iš pradžių mažėja pastangos, kurios yra skiriamos gerinant savo gyvenimo sąlygas, o vėliau iš viso yra atsisakoma bet kokių veiksmų įveikiant gyvenimo sunkumus. Dažnai tai sukelia pagrindą reemigracijai. Tačiau žmonės, kurie jaučiasi bejėgiai vienoje situacijoje, bejėgiškumą demonstruos ir kitose panašiose gyvenimo situacijose.

Apibendrinant galima drąsiai pasakyti, kad svarbiausias subjektyvus rodiklis, kuris rodo migranto prisitaikymo naujose sociokultūrinėse sąlygose sėkmę, yra jo paties pasitenkinimas realia gyvenimo situacija, o objektyvus rodiklis – jo fizinė ir psichikos sveikata.

Remtasi šių informacijos šaltinių medžiaga:

SOldatova G.U.Psichologinė pagalba migrantams. Maskva, Smysl,2002

Interneto prieiga www.faror.com/cpg134/albums/userpics/10002/. Žiūrėta 2008-09-01