Prisiminkime, kad manipuliacija yra viena iš psichologinio poveikių formų. Šiuo poveikiu siekiama pastūmėti auką daryti tai, kas yra naudinga pačiam manipuliatoriui. Tačiau tai gali visiškai nesutapti su paties asmens – manipuliatorius aukos siekiais, norais ir vertybėmis. Pagrindinis manipuliatoriaus tikslas yra kontroliuoti, valdyti kito žmogaus elgesį. Įdomu yra tai, kad agresorius elgiasi taip meistriškai, kad aukai susidaro įspūdis tarsi ji/jis pats valdo savo elgesį.

Dažnai manipuliatoriai priklausomai nuo jų aktyvumo lygio ir pasirinktų manipuliacijos strategijų skirstomi į keturias pagrindines grupes:

1. Aktyvūs manipuliatoriai valdydami kitų žmonių elgesį naudoja aktyvius metodus. Santykiuose jie paprastai mėgsta demonstruoti savo pranašumą, stiprybę, jėgą. Manipuliuodami dažnai apeliuoja į savo užimamą padėtį visuomenėje (Aš esu tėvas, vyresnis brolis, mokytojas, viršininkas). Naudodamiesi savo padėtimi jie pradeda kontroliuoti kitus asmenis ir dažnai naudojasi kitų žmonių bejėgiškumu ir žemesne padėtimi.
2. Pasyvūs manipuliatoriai naudoja kitas manipuliacijos strategijas. Jie nusprendžia, kad patys negali ir/ar nenori kontroliuoti savo gyvenimo ir atsisako visų pastangų. Apsimeta bejėgiais ir kvailiais, „vaidina“ aukas. Jie yra visiškai pasyvūs ir neveiklūs – visą darbą už juos atlieka kiti asmenys. Tai irgi yra savotiška manipuliacijos strategija – priversti kitus padaryti darbą už tave.
3. Rungtyniaujantiems manipuliatoriams visas gyvenimas atrodo kaip kovos laukas, kur galima arba laimėti, arba pralaimėti, trečios būsenos nėra. Visi žmonės yra priešininkai, oponentai. Paprastai šio tipo manipuliatoriai naudoja kaip aktyvius, taip ir pasyvius metodus.
4. Abejingi manipuliatoriai naudoja kitokio pobūdžio strategijas, nei pirmieji trys. Jie elgiasi labai abejingai, tarsi nieko nesitiki, vengia kontakto su savo partneriu. Jų pagrindinė frazė: „Man tas pats“. Tačiau visa esmė yra tame, kad jiems toli gražu ne tas pats, kitaip jie netęstų savo manipuliuojančių veiksmų. Dažnai tokio pobūdžio santykius galima aptikti šeimoje bendravime tarp žmonos ir vyro. Pvz., žmona grasinasi skyrybomis, nors iš tikrųjų nori ne išsiskirti, o pririšti prie savęs sutuoktinį.

Psichologinės manipuliacijos yra labai dažnai naudojamos verslo struktūrose siekiant priversti partnerį/pašnekovą priimti sprendimus, kurie būtų palankūs manipuliatoriui. Pašnekovo manipuliacijos bandymus galima atpažinti iš tokių ženklų:

• Pašnekovas nuolat pažeidžia jūsų asmeninės erdvės ribas – tai pernelyg prie jūsų prisiartina, tai, atvirkščiai, atsitolina taip, kad sunku su juo palaikyti adekvatų kontaktą.
• Jo akių kontaktas yra neadekvatus: arba žiūri į jūs veriančiu žvilgsniu, arba nuolat nusuka akis.
• Nepaisant to, kad norite palaikyti tik darbinį, oficialų kontaktą, jis labai daug dėmesio skiria jūsų asmeniniam gyvenimui, arba nuolat kalba apie jūsų darbinę patirtį (tai liudija apie tai, kad jis labai gerai išstudijavo jūsų gyvenimo istoriją).
• Bendraudamas daug filosofuoja, kalba abstrakčiai, o tuo pačiu metu stengiasi perprasti jūsų vertybes, nuostatas.
• Labai dažnai jus giria, sureikšmina jūsų žodžius, veiksmus.
• Nuolat siūlo savo paslaugas.
• Naudoja „veidrodinio efekto“ techniką (prisitaiko prie jūsų kalbos, pozos, elgesio).
• Reikiamu momentu stengiasi nukreipti pokalbį į kitą pusę, kurį yra labiau palanki jam pačiam, o ne jums.
• Staiga prieš svarbaus sprendimo priėmimą pradeda skubinti jus.
• Bėga nuo tiesių atsakymų, pvz., jo dažnas atsakymas gali būti „O ką jūs pats darytume?“, „O ką jūs apie tai manote?“ ir pan.
• Pašnekovo neverbalinė kalba prieštarauja jo verbalinei kalbai (pvz., pašnekovas kalba apie tai, kad jumis pasitiki, o pats vengia akių kontakto, pan.).
• Bendraudamas su jumis užsiima pašaliniais reikalais (pvz., kažką piešia, žaidžia su tušinuku, pan.).

Kokios yra galimybės apsiginti nuo manipuliatoriaus? Paprastai psichologinė gynyba yra apibrėžiama kaip psichologinės priemonės, kurias taiko subjektas siekdamas išvengti arba susilpninti grėsmę, kurią jam sukelia agresorius. Psichologinės gynybos strategijų yra labai daug. Dažniausiai yra išskiriamos šešios bazinės psichologinės gynybos strategijos, kurios tarsi apjungia visas kitas smulkesnes. Tai yra išėjimas, išvarymas, užblokavimas, valdymas, sustingimas ir ignoravimas. Aptarsime kiekvieną iš jų detaliau.

Išėjimas – didesnės distancijos sukūrimas, kontakto nutraukimas, pasitraukimas į agresoriui nepasiekiamą vietą. Kraštutinė šios strategijos išraiška yra atsiribojimas, visiškas užsidarymas savyje, atsisakymas kontaktuoti su kitais žmonėmis. Paprastai ši gynybos strategija pasireiškia tokiomis formomis, kaip pokalbio temos pakeitimas, pokalbio nutraukimas pasinaudojus palankia dingstimi, kontakto su nemaloniais žmonėmis nutraukimas.

Išvarymas – tai yra distancijos padidinimas, agresoriaus išvarymas. Ši gynybos strategija dažnai pasireiškia kaip agresoriaus atleidimas iš darbo, išvarymas iš namų, pasmerkimas, kandžios pastabos, pašiepimas (tai yra lyg dalinai yra panaikinama kokia nors agresoriaus dalis – įprotis, charakteris ir kt.). Deja, kraštutinė šios strategijos išraiška gali pasireikšti labai tragiškai kaip agresoriaus nužudymas.

Užblokavimas – tai yra poveikio kontrolė, kliūčių agresoriaus ir manipuliatoriaus kelyje sukūrimas. Kraštutiniu atveju ši gynyba pasireiškia, kaip visiškas savęs izoliavimas nuo aplinkos, o kasdienybėje ji dažnai pasireiškia kaip įvairūs prasminiai ir semantiniai barjerai („Aš nesuprantu apie ką jūs kalbate“, „Aš nieko nesuprantu šioje srityje“ ir pan.) arba vaidmeniniai barjerai („Aš esu darbe“, „Aš turiu šeimą“ ir pan.).

Valdymas – tai agresoriaus poveikio kontrolė, agresoriaus įtakavimas. Kraštutiniu atveju pasireiškia diktatorišku elgesiu, o kasdienybėje dažnai pasireiškia tokiomis gynybomis kaip skundai, verksmas, papirkimas, bandymas susidraugauti, išprovokuoti norimą elgesį. Šiai gynybos strategijai galima priskirti ir gynybinės kilmės manipuliuojantį elgesį.

Sustingimas – tai informacijos apie patį subjektą kontrolė, tikslingas jos iškreipimas arba apribojimas. Kraštutinė šios strategijos forma – sustingimas. Dažniausiai ji pasireiškia kaip jausmų slėpimas arba melas. Pvz., pavaldinys, gindamasis nuo viršininko manipuliacijų priversti jį daugiau dirbi, meluoja, kad jo šeimoje kas nors serga ir jam reikia skubėti į ligoninę ir pan.

Ignoravimas yra informacijos apie agresorių kontrolė, iškreiptas manipuliatoriaus arba grėsmės iš jo pusės suvokimas. Kraštutinė jos forma pasireiškia kaip neadekvatus suvokimas, iliuzija, kontakto su realybe praradimas. O gyvenime dažniausiai tai yra įvairūs stereotipai („Ji tik kvailioja“, „Juk visi vyrai taip elgiasi“ ir pan.). Arba manipuliatoriaus poelgiai yra motyvuojami jo teigiamais ketinimais („Jis tik linki man gero“, „Ji juk norėjo man padėti“ ir pan.).

Iš pasyvumo – aktyvumo pozicijų visas šias bazines gynybines strategijas galima suskirstyti poromis. Išeina tokios poros: išėjimas – išvarymas, užblokavimas – valdymas, sustingimas – ignoravimas. Kiekviena pora turi savo poveikio sritį. Išėjimas – išvarymas sukuria distanciją su agresoriumi, užblokavimas – valdymas kontroliuoja agresoriaus poveikį, o sustingimo – ignoravimo atveju dirbama su informaciniu kanalu.

Svarbu prisiminti, kad visos šios bazinės strategijos tik nukreipia gynybines reakcijas tam tikra linkme. Gyvenime jie dažnai pasirodo kartu ir persipina tarpusavyje. Pvz., dažna moterų gynybinė reakcija yra „verkdama išbėgo iš namų“. Šioje gynyboje persipina ir išėjimas (išbėgo iš namų), ir valdymas (verksmas). Šių gynybos strategijų efektyvumas labai priklauso nuo konkrečios situacijos ypatumų, taip pat agresoriaus ir aukos charakteristikų ir galimybių.

Remtasi:
Доценко Е. Л. Психология манипуляции: феномены, механизмы и защита.— М.: ЧеРо, Издательство МГУ, 1997.