Bet kuriam žmogui emigracija ir trumpalaikis ar ilgalaikis persikėlimas gyventi į kitą šalį sukelia didesnį ar mažesnį stresą ir reikalauja pastangų adaptuojantis naujoje šalyje.
Dažnai emigracija paliečia ne tik suaugusiuos, bet ir vaikus. Jeigu tėvai nusprendžia emigruoti į kitą šalį, jų sprendimas paliečia ir vaikus, nepriklausomai nuo to, ar vaikai yra paliekami gimtoje šalyje, ar išvežami kartu į naują šalį. Šiame straipsnyje pabandysiu apžvelgti, kaip būtent vaikus (o ne suaugusiuos, kurie patys atsakingi už savo veiksmus ir patys priima sprendimą emigruoti) veikia emigracija ir kaip tėvai galėtų padėti sušvelninti šio reikšmingo gyvenimo įvykio neigiamas pasekmes vaikams.

Nors ir manoma, kad vaikai lengviau, nei suaugusieji, adaptuojasi naujoje šalyje, keletas specifinių aplinkybių, būdingų emigracijos procesui, gali sukelti nemažai streso vaikams. Visų pirma., vaikams didelį stresą sukelia tai, jog jie praranda pažįstamą, įprastą aplinką. Vaikai gedi netekdami mylimų objektų, nepaisant to, kad tie mylimi objektai ne visada suteikdavo saugią ir tinkamą aplinką. Kaip rašo žymi psichologė M. Ashworth, „vaikus labai giliai pažeidžia mylimų artimųjų ar draugų netektis, jie gali ilgėtis pažįstamų praeities vaizdų, garsų ir kvapų“.

Emigracija yra susijusi ne tik su įprastos aplinkos pasikeitimu, bet ir su vaiko gyvenime svarbių asmenų netektimi. Įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurie dėl emigracijos buvo atskirti nuo savo tėvų, pasižymėjo rimtesniais elgesio ir emociniais sunkumais. A. Rodriguez viename iš savo tyrimų aptiko, kad vaikai, kurie emigravo kartu su savo motinomis, prisitaikė lengviau, nei tie vaikai, kurie iš pradžių liko gyventi su senelėmis iš mamos pusės, o tik vėliau išvažiavo pas motinas į užsienį. Mokslinėje literatūroje net atsirado terminas „atstumtosios motinos neurozė“. Ši neurozė atsiranda tuomet, kai vaiką iš pradžių augina senelė ir tik po kurio laiko jis išvyksta pas emigravusią motiną. Paprastai toks vaikas, susitikęs su motina, iš pradžių jos šalinasi ir ja nepasitiki. Motina, reaguodama į šiuos negatyvius vaiko jausmus, jaučia kaltę ir frustraciją. Dažnai vaikas yra atskiriamas nuo savo tėvų net keleriems metams. Per tą laikotarpį jis paprastai prisiriša prie kito suaugusiojo (dažniausiai tai būna seneliai). Kai jam reikia į užsienį pas savo tėvus, jis turi vėl patirti išsiskyrimą su naujomis prieraišumo figūromis, kas kelia daug sielvarto, liūdesio ir net pykčio jausmų vaikui.

Vaikų reakcijos į įprasto pasaulio ir svarbių artimųjų netekimą priklauso ir nuo jo raidos amžiaus. Priklausomai nuo amžiaus vaikai skirtingai suvokia draugystę ir skirtingai paklūsta suaugusiems. Maži vaikai į draugus žiūri kaip į tuos, su kuriais jie gali kartu pažaisti ir gerai praleisti laiką. Draugai jiems nėra tokie svarbūs emocinės paramos šaltiniai, kaip jie paprastai būna vyresniems vaikams. Tuo galima paaiškinti tai, jog emigruodami maži vaikai turi mažiau sunkumų bendraudami su bendraamžiais. Taip pat maži vaikai, kurie yra paklusnūs ir priklausomi nuo savo tėvų, mažiau piktinasi ir prieštarauja suaugusiųjų sprendimui emigruoti, nei tai daro paaugliai. Tačiau vaiko atskyrimas nuo pagrindinio juo besirūpinančiojo suaugusiojo emigracijos metu stipriausią traumuojantį poveikį turi vaikams nuo 6 mėnesių iki 4 metų, kadangi šiuo raidos periodu vaikai kuria prieraišumo ryšius ir mokosi juos palaikyti.

Tai, kiek vaikas išgyvens streso emigruodamas į kitą šalį, priklauso ir nuo jo paties tėvų reakcijų į emigraciją. Jeigu tėvai nuolat ilgisi praeities, išgyvena didžiulį nerimą, jiems yra sunku suteikti stabilią emocinę paramą savo vaikams. Ypatingai sunku yra nelegalių emigrantų vaikams, kadangi šie tėvai patys jaučiasi labai nesaugūs ir nerimauja dėl galimos deportacijos, todėl nėra pajėgūs psichologiškai palaikyti savo vaikų ir atsiliepti į jų emocinius poreikius.

Kartais naujoje aplinkoje tėvai pradeda pernelyg saugoti savo vaikus nuo įvairių įsivaizduojamų pavojų. Jie nustato įvairius apribojimus, kurie yra žymiai griežtesni, negu tuomet, kai kartu gyveno gimtoje šalyje. Iš kitos pusės, tėvai imigrantai patys neretai tampa priklausomi nuo savo vaikų. Naujos kalbos įgūdžius vaikai dažnai įsisavina greičiau, nei tėvai. Tuomet jie priversti būti vertėjais savo tėvams ir vykdyti įvairius jų pavedimus. Iš vienos pusės vaikai priversti būti „tėvais“ savo tėvams, iš kitos pusės jų aktyvumas ir veikla yra ribojami, kas sukuria didelę įtampą kaip patiems vaikams, taip ir jų tėvams.

Daugybė tėvų emigrantų (taip pat ir iš Lietuvos) naujoje šalyje nepaprastai daug dirba, neretai net keliuose darbuose. Daugybė įsipareigojimų, kuriuos prisiima tėvai naujoje šalyje, sąlygoja tai, jog jie yra praktiškai neprieinami savo vaikams. Tai nereiškia, kad šiems tėvams nerūpi jų vaikai ar kad jie jais nesidomi. Dažniausias jų atsakymas būna tas, jog tiek daug dirba jie tik dėl to, jog rūpinasi geresne visos šeimos ateitimi. Tačiau dėl šių ilgų darbo valandų vaikai negauna pakankamai dėmesio. Tėvai tampa psichologiškai neprieinami savo vaikams.

Labai dažnai vaikai turi skirtingą laiko tarpą adaptuotis naujoje kultūroje, nei jį turi suaugusieji. Neretai būna, kad vaikai yra priversti greičiau ir intensyviau adaptuotis naujoje visuomenėje. Tai yra labai susiję su tuo, kad naujoje šalyje vaikai pradeda lankyti mokyklas – susitinka su mokytojais, kurie paprastai yra vietiniai gyventojai, bendraklasiais – tautinių mažumų ir vyraujančios kultūros atstovais. Kaip matome, vaikų adaptacija naujoje kultūroje iš tikrųjų vyksta sparčiau, tačiau ši sparta gali sukelti nemažai įtampos.

Neretai emigrantų šeimose atsiranda įvairių komunikacijos sunkumų. Kaip jau buvo minėta anksčiau, vaikai greičiau įsisavina naują kalbą, nei suaugusieji. Dauguma vaikų labai nori būti panašūs į kitus bendraamžius ir todėl prioritetą skiria vyraujančios kultūros kalbai, o ne savo gimtajai. Jeigu vaikas namuose bendrauja gimtąja kalba, tai po daugelio metų, praleistų naujoje šalyje, jo gimtosios kalbos įgūdžiai bus prastesni, nei naujos šalies kalbos gebėjimai. Namuose vaikui gali būti pakankamai paprasta išreikšti savo bazinius poreikius ir gimtąja kalba, tačiau žymiai sunkiau išreikšti ja sudėtingesnes mintis arba subtilius jausmus. Tuo tarpu tėvams yra būdingas priešingas dalykas – jiems yra sunkiau kalbėti, samprotauti ir reflektuoti savo mintis svetima kalba. Dėl šių skirtumų šeimoje gali kilti įvairūs nesusipratimai ir bendravimo sunkumai, ypatingai kai vyksta konfliktinės situacijos ir kai viena iš konfliktuojančių pusių gali būti neteisingai suprasta dėl kalbinių dalykų.

Kaip padėti vaikams adaptuotis naujoje šalyje?

Visų pirma, labai svarbu tinkamai paruošti vaiką adaptacijai ir persikėlimui į naują šalį. Kuo daugiau vaikas žinos apie tai, kas jo laukia naujoje šalyje, tuo saugesnis jis jausis ir patirs mažiau nerimo. Kuo daugiau laiko vaikas turės pasiruošti emigracijai, tuo daugiau galimybių jis turės aptarti jį neraminančius dalykus su artimais žmonėmis ir apsiprasti su šia naujiena.

Mažų vaikų parengimas emigracijai.

Paprastai ikimokyklinio amžiaus vaikai pakankamai lengvai adaptuojasi naujoje šalyje, jei šalia jų yra tėvai arba kiti suaugusieji, su kuriais vaikai yra užmezgę saugius prieraišumo santykius. Kaip jau buvo minėta, būtent išsiskyrimas su tėvais gali padaryti labai žalingą poveikį tolimesnei vaiko raidai. Paprastai vaikai iki šešerių metų amžiaus dar nebūna suformavę artimų draugystės santykių, todėl išvažiavimas į kitą šalį nenutraukia jiems svarbių ryšių. Tačiau svarbu turėti omeny, kad maži vaikai turi silpnesnius emocijų raiškos gebėjimus, todėl jiems gali būti sunkiau išreikšti pasimetimo ir nerimo jausmus.

Kai tėvai emigruoja kartu su mažais vaikais, yra svarbu, kad vaikams būtų suteikta galimybė pasiimti su savimi įvairius daiktus, prie kiurių jie yra prisirišę. Tai gali būti mylimi meškiukai, lėlės, kiti žaislai – tai yra tai, kas suteikia vaikams saugumo jausmą ir teikia nusiraminimą. Labai svarbu pabrėžti vaikams, kad jų mylimi daiktai yra tik laikinai supakuojami ir naujuose namuose vaikai vėl galės jai naudotis ar žaisti su jiems emociškai svarbiais žaislais. Svarbu, kad vaikai žinotų, jog jų žaislai nebus tiesiog išmesti.
Maži vaikai jaučiasi saugiau, kai jie yra pažįstamoje aplinkoje. Tėvai galėtų pagelbėti sustiprinti šį saugumo jausmą perkeldami į naują gyvenamąją vietą bent kelis iš vaikui pažįstamų baldų. Kita išeitis būtų pasistengti apstatyti naują vaiko kambarį panašiai į tą, kokį vaikas turėjo anksčiau.
Tėvams taip pat rekomenduojama susilaikyti nuo kitų svarbių pokyčių įprastoje vaiko rutinoje ar gyvenime įvedimo, pvz., atpratinimą nuo sauskelnių ir mokymą naudotis puoduku galima perkelti vėlesniam laikui, kai vaikas jau apsipras naujoje vietoje.
Su mažais vaikais taip pat reikėtų pradėti kalbėtis dar gerokai anksčiau prieš emigraciją ir pateikti šį faktą kaip džiaugsmingą ir daug teigiamų emocijų sukeliantį gyvenimo įvykį (pvz., galima iš anksto parodyti vaikams, kokias naujas vietas jie galės pamatyti arba kokias naujas pramogas išbandyti).

Jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų parengimas emigracijai.

Pradinėje mokykloje besimokantys vaikai nėra tokie lankstūs, kaip ikimokyklinukai. Kitą vertus, jie geba geriau išreikšti savo jausmus. Jeigu jie gauna tinkamą palaikymą ir paramą, jų persikėlimas gyventi į naują šalį gali būti palyginus švelnus.

Pradinukams taip pat yra svarbi rutina ir įprasta tvarka. Pagal galimybes reikėtų užtikrinti, kad valgymo ir miego režimas išliktų toks pat, kaip ir prieš emigraciją.
Labai svarbu būti sąžiningu ir atviru su vaikais – nežadėti, kad nauji namai iš karto jiems patiks ir kad jie nepasiilgs senų draugų ar giminių. Vaikai turi žinoti, kad praeis tam tikras laiko tarpas, kol jie pasijus naujoje šalyje kaip namie. Tuo pačiu svarbu parodyti ir teigiamą emigracijos pusę – vaikai galės susirasti naujų draugų, patirti naujų įspūdžių ir pan.
Rekomenduojama aktyviai įtraukti vaikus į daiktų pakavimo ir kelionės planavimo procesą. Taip jie jausis svarbūs šio įvykio dalyviai ir nesijaus atstumti.
Taip pat svarbu paskatinti vaikus kuo atviriau išreikšti savo jausmus, kylančius dėl emigracijos ir persikėlimo į naują šalį – kaip neigiamus, taip ir teigiamus. Tėvai turi pasistengti kuo atviriau ir jautriau reaguoti į kiekvieną vaiką neraminantį klausimą ir suteikti jam nuoširdų ir realistinį atsakymą į jį.
Jei vaikas persikeltų į naują vietą mokslo metų viduryje, jam būtų lengviau susirasti naujų draugų ir nereikėtų laukti visą vasarą. Tačiau jei vaikas yra drovus, jam gali būti reikalingas laikas apsiprasti naujoje aplinkoje, todėl persikėlimas per atostogas gali būti labiau palankus jų emocinei būsenai.

Paauglių parengimas emigracijai.

Paaugliams gali būti žymiai sunkiau susitaikyti su emigracijos ir persikėlimo į naują vietą idėja. Jie pakankamai gerai suvokia susiklosčiusią situaciją. Be to, gali būti, jog jie praleido daugybę laiko kurdami draugiškus arba romantiškus santykius ir nutraukti šiuos santykius jiems gali būti pakankamai skausminga. Paaugliai gali išgyventi daug nerimo, pykčio, liūdesio, jie gali aktyviai protestuoti prieš tėvų sprendimą keltis gyventi į naują vietą.

Labai svarbu įsiklausyti į tai, ką sako paauglys, ir gerbti jo jausmus. Taip pat patartina vengti tokių teiginių, kaip „tu turėsi daug naujų draugų“ arba „pamatysi, tau ten labai patiks“, nes to gali ir neatsitikti. Žymiai svarbiau aptarti kartu su paaugliu jo baimes ir galimybes jas sumažinti. Pvz., galima suplanuoti trumpą kelionę namo po to, kai šeima įskurs naujoje šalyje, tam, kad paauglys galėtų pasimatyti su savo senais draugais.
Paaugliams svarbu jaustis aktyviais dalyviais priimant sprendimus, susijusius su emigracija. Tai padeda jiems įgauti daugiau kontrolės jausmo, kai situacija atrodo nesaugi ir neapibrėžta.

Literatūra:

The New Immigration. An Interdisciplinary Reader. Edited by M.M. Suarez-Orozco, C.Suarez-Orozco, D.B.Qin. New York, 2005.