Konkurencijos atsisakymas: neurotinis stilius

 

Jau aptarėme, kad neurotikų konkuravimas turi savitų, išskirtinių bruožų. Būtent tie bruožai konkuruojančiam neurotiškam asmeniui ir sukelia didžiulį nerimą. Neurotikas gali atsisakyti konkuravimo, kad išsigelbėtų nuo kankinančio stipraus nerimo jausmo.

Kokios konkurencinį elgesį lydinčios nerimo priežastys?
Viena svarbiausių - milžiniškos neurotiškos asmenybės ambicijos. Neurotikas, siekiantis kitų nesėkmės, siekiantis išvysti jų pralaimėjimą, žeminantis, kritiškas kitiems, giliai širdyje labai bijo, kad ir kiti jam gali atsimokėti tuo pačiu. Toks žmogus bijo atpildo, kaip jo bijotų ir kiekvienas kitas žmogus, kurio sėkmė sukurta kitų rankomis. Atpildo/ bausmės baimė sukelia nuolatinį laukimą, todėl jaučiamas kasdienis nenutrūkstamas nerimas.

Vokiečių psichoanalitikė K.Horni teigia, kad ne vien atpildo baimė verčia neurotiką atsitraukti iš konkurencinės kovos. Ambicijos, kitų žeminimas, negailestingumas būdingas ir kitokioms asmenybėms. Tačiau jos, negailestingai siekdamos valdžios ar tikslo, visai nesirūpina, ką jaučia kiti (ar jie pyksta dėl jo veiksmų ir kritikos, ar nori atkeršyti, yra įskaudinti ar užgauti). Šie žmonės žino, kad pasieks tikslą savo jėgomis, ir nieko nelaukia iš aplinkinių. Jie jais pasinaudoja, o kitų nuomonė jiems rūpi tik tiek, kiek tai reikalinga tikslui siekti.

O štai neurotinė asmenybė yra dideliame vidiniame konflikte - ji vienu metu siekia dviejų nesuderinamų norų realizavimo. Šiuo - konkuravimo atveju - ji nori dominuoti ( „aš išskirtinis, vienintelis geriausias“), ir tuo pačiu nori būti visų mylima. Taigi, vienas svarbiausių neurotinės asmenybės vidinių konfliktų yra noras išlaikyti savo grandioziškumą, patenkinti ambicijas, o kartu ir būti visų mylimam, dievinamam.

Baimė prarasti meilę ir yra pagrindinė priežastis, dėl ko neurotikas atsisako, slopina savo ambicijas ir bijo jų. Neurotikas atsisako konkuravimo, nes nemoka kitaip išspręsti savo vidinio konflikto - kai vienodai svarbūs yra ir meilė, ir ambicijos. Šitas konfliktas praktiškai neišsprendžiamas - beribis egoizmas, kitų žeminimas nesiderina su meilės gavimu iš šių žmonių. Tačiau neurotikas jaučia tokią didelę įtampą, jog vis tiek bando tai spręsti. Konfliktą neurotiška asmenybė linkusi spręsti dviem keliais: bando pateisinti savo norą dominuoti ir nuoskaudą, kai nepavyksta, ir slopina savo ambicijas. Savęs pateisinimas yra labai svarbu. Neurotikas bando įrodyti, kad jo reikalavimai absoliučiai teisingi, taip neužkirsdamas sau kelio būti mylimu. Tarkim, jeigu tokia asmenybė nori pasinaudoti kitais, ji stengsis įtikinti visus, kaip labai jai reikia jų pagalbos.

Z.Freud‘as pastebėjo, kad pasiteisinimas itin svarbus ne tik kaip priemonė bendrauti su kitais, bet ir dėl itin griežto neurotiko „super-ego“(sąžinė, savęs kaltinimas) pasiteisinimas leidžia neurotikui nepriekaištingai atrodyti savo paties akyse. Konkuravimas sukelia nerimą, kurio pasekmės yra pralaimėjimo ir laimėjimo baimė. Nesėkmės baimė- tai pažeminimo baimė. Neurotikui bet kokia nesėkmė tampa katastrofa. Baimę stiprina ir mintis, kad kiti žmonės džiaugiasi jo nesėkme, nes žino apie jo savanaudiškumą ir didžiules ambicijas.

Nerimas taip pat gali pasireikšti ir dėl sėkmės baimės. Neurotikai taip bijo kitų priešiškumo, kad bijo savo sėkmės. Sėkmės baimę sukelia mintys, kad kiti pavydės ir todėl jo nebemylės.
Tačiau ir šiuo atveju baimės laimėti sąmoningai neurotikas nesuvokia ir nejaučia. Jis jaučia tik slopinimą, atsitraukimą iš konkuravimo situacijos. Jeigu neurotikui kažkas pasiseka, jis visai nesugeba tuo pasidžiaugti. Jis net negalvoja, kad tai jo paties laimėjimas. Paprastai jis tai sumenkina ir nuvertina. Pavyzdžiui, priskiria savo sėkmę palankioms aplinkybėms, kad kiti padėjo ir pan. Beje, pasisekus, neurotikas jaučiasi netgi prislėgtas- dėl baimės, kad praras meilę, ir dėl nesąmoningo nusivylimo, kad pasiekimas nėra toks didelis, kokio jis norėtų.

Savęs nuvertinimas gali būti sąmoninga strategija, kuria neurotiška asmenybė siekia naudos sau.
Nepilnavertiškumo jausmas, kuris taip dažnai sutinkamas šiandieną, yra labai svarbus, todėl žmonės jį taip puoselėja. Šis jausmas naudingas tuo, kad nuvertindamas pats save ir nuolat laikydamas save blogesniu nei kiti bei slopindamas savo ambicijas, žmogus panaikina savo nerimą, atsirandantį dėl konkuravimo. Savęs nuvertinimas mažina pasitikėjimą savimi. Norint kažko pasiekti, pasitikėjimas savimi labai reikalingas jausmas. Įdomu tai, kad savęs nuvertinimas, kylantis iš ambicijų slopinimo, kaip tik pasireiškia tose srityse, kur žmogus kaip tik labiausiai norėtų dominuoti ir laimėti. Jeigu ambicijos yra intelektualinės - neurotikas nuvertins savo protą, jeigu erotinės- nuvertins savo išvaizdą, patrauklumą.

Nepilnavertiškumo jausmas, apie kurį čia kalbame, neturi nieko bendra su objektyviu menkavertiškumu. Jis tik rodo asmenybės atsitraukimą iš konkurencinės kovos siekiant sumažinti savo nerimą. Neurotikas nesuvokia tikrųjų savęs nuvertinimo priežasčių, bet stengiasi kaip nors tai paaiškinti: tiki kad jam gyvenime nesiseka ir pan. Taigi, šį užburtą ratą mūsų vidinių konfliktų specialistė K.Horney apibūdina taip: „nerimas, pažemintas savęs vertinimas, valdžios ir dominavimo troškimas, didėjantys priešiškumo ir baimės jausmai, polinkis pasitraukti iš konkurencinės kovos (su savęs nuvertinimo tendencijomis drauge), polinkis nesėkmėms, neatitikimas tarp esamų galimybių ir pasiekimų, savo didybės jausmų augimas (kuriuos lydi pavydas), didybės idėjų stiprėjimas (kurias lydi baimė, kad kiti pavydės), padidėjęs jautrumas
( iššaukiantis atsiribojimą), priešiškumo ir nerimo augimas, kurie iš naujo pradeda sekantį „užburto rato“ ciklą.“

Dėl visų aukščiau išvardintų priežasčių, neurotiškas žmogus yra labai nelaimingas ir nemato kelių, kaip išeiti iš to rato. Jis jaučiasi susipainiojęs, pasimetęs, jaučia beviltiškumą. Neurotiška asmenybė kenčia- jaučia, kad viskas, kas gyvenime yra patrauklu- tai- ne jai. Ji žino, kad netgi jei pasieks to, ko nori, nemokės pasidžiaugti. Dėl šio beviltiškumo toks žmogus yra agresyvus, dėl to kartais jis elgiasi iš tiesų bjauriai. Todėl tik retais atvejais neurotikas gali išsaugoti bičiulių ratą, nes nesijaučia, kad gali veikti lygiai su kitais ir būti laimingu. Vis augantis bejėgiškumo jausmas sukelia pavydą. Tai yra visaapimantis pavydas visiems žmonėms, kurie yra ramus, gerai jaučiasi, yra betarpiški ir savimi pasitikintys.

Neurotikas bando sau paaiškinti šį beviltiškumo jausmą. Tačiau, neįsisąmoninęs viso to „užburto rato“, jis dažniausiai galvoja, kad susikelia jį pats, kaltina dėl to save. Taip pat kaltės ieško ir kituose- „Visi esate kalti dėl mano kančių, dėl to privalote man padėti“- tokia logika jis vadovaujasi. Jeigu beviltiškumo jausmo priežasčių neurotikas ieško savyje, tuomet įsivaizduoja, kad jis nusipelnė kančios.

Išsivaduoti iš kankinančio nerimo galima tik giliai įsisąmoninus savo „uždarą ratą“. Tam padeda individuali psichoterapija, suteikianti galimybę tapti sąmoningesniu ir pradėti kurti naujus elgesio modelius. Kol „daiktai nėra pavadinti savo vardais“, jų neįmanoma valdyti ar kontroliuoti. Neurotikas stengiasi kontroliuoti savo nerimą, tačiau susiduria su sunkumais (iššvaisto nerimo slopinimui bei kontroliavimui daug energijos, tačiau nerimas nesitraukia). Taip nutinka todėl, kad nerimas tėra viso to „užburto rato“ jausminė išraiška, o spręsti reikia patį „uždarą ratą“ bei jo veikimo mechanizmus. Tik gilus savęs supratimas leidžia įvykti persitvarkymams psichikoje-tuomet žmogus pamažu pradeda laisvėti nuo savo paties spąstų, jo elgsena ir savijauta keičiasi į gera, nes yra grįsta nauja patirtimi ir išmintimi.

Literatūra:
Karen Horney, M.D. The Neurotic Personality of Our Time. New York: W. W. Norton & Co., 1937. 299 pp
Karen Horni. Neurotinė mūsų laikų asmenybė. Vilnius, 1986.