Neurotinis konkuravimo stilius

 

Mūsų kultūroje dabar vertinami aukšti pasiekimai, didelės pajamos, nuosavybės turėjimas, ekstraversija, aktyvumas, socializacija. Tai – nerašyta taisyklė. Tam tikruose visuomenės sluoksniuose. Individualistinėje kultūroje. Jokių vertybių sudarinėjimo ekspertų nėra. Jas kuriame mes patys, visuomenė. Dabar kaip niekad, gyvename konkuruojančioje visuomenėje. Dairomės vieni į kitus, ar atitinkame tą nerašytą taisyklę. Ir ką gi?

Kai kurie jaučiasi kad atitinka, ir maksimaliai stengiasi atitikti, išlaikyti įgytą statusą. Kai kurie nori dar labiau kelti savo statusą, siekti dar aukščiau ir toliau. Ir daro tai bet kokia kaina.

Tačiau yra ir tokių, kurie jaučia jog neatitinka šių „normų“. Nėra „stiprūs, gražūs ir įsiutę“.
Tai savotiški „autsaideriai“. Jeigu jie turi savą autsaiderių draugų ratą, kuriame „nerašytos taisyklės“ yra visai kitos, t.y. vertybės kitos - jaučiasi gerai. Sunku yra žmonėms, kurie jaučiasi neatitinką kurių nors „nerašytų taisyklių“, bet labai norėtų atitikti ir todėl labai blogai jaučiasi, išgyvena dėl to, jaučiasi „blogesni“ už „kitus“. Kad ir ką bedarytų, juos lydi nuolatinis „nesėkmingojo“ jausmas... Keliai, kaip žmogus siekia pripažinimo, valdžios, įvairiose kultūrose skirtingi. Tai priklausys ir nuo paveldėtų bei įgytų savybių, ir nuo kultūros išsivystymo lygio. Taigi, lenktyniavimas gali turėti įvairių ypatybių ar savybių.

Karen Horney analizavo mūsų kultūros neurotinį lenktyniavimą, kuris nuo normalaus skiraisi trimis savybėmis.

Pirma. Neurotikas nuolat lygina save su kitais. Tai jis daro visur ir visada, netgi tokiose situacijose, kur to daryti visai nereikia. Konkurencingas žmogus siekia pralenkti kitus. Neurotikas lygins save su tais, kurie net nėra ir nebus jo varžovai ar konkurentai, nes jų nesieja jokie bendri tikslai. Neurotikas analizuoja kiekvieną žmogų be išimties, pavyzdžiui, kuris protingesnis, jis a aš? Jis nuolat vertina - kuris labiau mėgiamas, kuris sėkmingesnis - jis ar aš? Neišvengiama to pasekmė - tikrojo susidomėjimo gyvenimu praradimas, - rašo K.Horney.
Svarbus tampa ne veiklos turinys, o tai, kiek ta veikla galima nustebinti, pasiekti prestižą. Tokia psichologinė būsena yra labai varginanti, o nustoti šitaip mąstyti neurotikas pats savaime negali.

Antra. Neurotikas ne tik nori pasiekti daugiau už kitus, bet ir būti vieninteliu, išskirtiniu. Neurotiška asmenybė turi labai aukštų ambicijų, kurios ją valdo. Tačiau ji ne visada jas suvokia, nes yra išmokusi paslėpti pati nuo savęs. Tarkime, neurotikui atrodo, kad jis visai netrokšta būti dėmesio centre, o tik slapta valdo įvykius „iš už kadro“. Psichoterapijoje tokie žmones gerai prisimena vaikystės svajones, nors dabartines ambicijas ir neigia. Mergaitė svajojo ištekti už princo, berniukas norėjo tapti savo miesto Dievaičiu. Apie dabartines ambicijas neurotikas kalba kitaip - jis kaip tik teigia, kad ambicijų visiškai nebeturi, arba kad jos visiškai nedidelės. Ir kad jam kaip tik reikėtų jų turėti. Psichoterapijos eigoje, žmogus pradeda laisvėti nuo savo gynybų, ir prisimena savo didžiąsias svajones, siekius. Tokios ambicijos paprastai nukreiptos į vieną tikslą -laimėjimus kokioje nors srityje, protą, žavumą. Kartais ambicijos yra tikrai grandiozinės, jos apima viską, ir žmogus nori būti geriausias visur. Vienu metu norisi būti ir gydytoju, ir programuotoju, ir laisvu menininku. Neurotikas negali pasirinkti vienos veiklos srities, nes pasirinkdamas vieną, atsisako kitų.Ir tai atrodo kaip netektis, praradimas. Todėl jis blaškosi, mintyse bandydamas suderinti viską, tačiau realiai nedaro praktiškai nieko. Visas veiksmas vyksta galvoje.
Grandiozinės ambicijos jį skatina tikėtis labai daug. Ir būtent todėl toks žmogus mažai pasiekia. Jis labai greit ir lengvai nusivilia, praranda norą ir greit atsisako savo pastangų („kam daryti, vis tiek neišeis, jau bandžiau“). Taigi, šie gabūs žmonės eikvoja savo energiją visą gyvenimą. Paprastai jie iš tikrųjų turi daug vidinės jėgos, galėtų pasiekti puikių rezultatų vienoje srityje. Tačiau dėl savo ambicijų jie nesugeba kryptingai siekti vieno užsibrėžto tikslo. Be to, neurotikas labai jautrus bet kokiai savų ambicijų frustracijai ( netgi tuo atveju, jeigu savų ambicijų jis sąmoningai nesuvokia). Net sėkmė jam gali atrodyti kaip blogis, nes ji neatitiko jo didžiųjų lūkesčių. Išlaikęs sunkų egzaminą, neurotikas tuo nesidžiaugia ir sako, kad kiti irgi išlaikė, kas čia tokio? Tai įprastas savęs nuvertinimo mechanizmas. Šie žmonės nemoka džiaugtis, nes jiems būdingas nuolatinis polinkis nusivilti. Be abejo, neurotikas labai jautrus kritikai. Kritika juos stabdo ir paralyžiuoja. Žmogus, nutapęs pirmąjį paveikslą ir sulaukęs keleto kritiškų pastabų, antro paveikslo nebetapys. Jis labai giliai išgyveno net iš švelnias kritines pastabas.
K.Horney teigia, kad situacijose, kai žmogų kritikuoja pranašesni už jį asmenys, gali išryškėti iki tol paslėptos neurozės.

Trečia. Neurotiko ambicijoms būdingas priešiškumas. „Tik man pasiseks, tik aš laimėsiu- niekas kitas to nepasieks“. Priešiškumas būdingas visoms rimtesnėms varžyboms, nes vieno pergalė yra kito nesėkmė. „Beje, individualistinėje kultūroje tiek daug destruktyvaus lenktyniavimo, kad galima suabejoti, ar jį verta vadinti tik neurotiniu bruožu“- svarsto Karen Horney. Nors konkuravimas jau tampa kultūros modeliu, vis tik neurotinėje asmenybėje griaunamoji pusė yra daug stipresnė už kuriamąją. Kitaip tariant, neurotiškai asmenybei daug svarbiau matyti, kaip pralaimi kiti, negu laimėti pačiai. Neurotinių ambicijų turintis žmogus elgiasi taip, lyg jam svarbiausia būtų sutriuškinti kitus.
Iš tikrųjų giliai viduje neurotikui labai svarbu laimėti. Tačiau jis slopina šį siekį. Ir jam telieka vienas būdas jaustis ar būti pranašesniu- pažeminti kitus, stebėti jų nesėkmes, kad jie kristų žemiau jo lygio.
Neurotikas visuomet yra valdomas valiai nepaklūstančio noro žeminti kitus. Taip jis elgiasi tarsi automatiškai, net ir kai supranta, kad kiti negali jam pakenkti, arba kai jų pralaimėjimas kenktų jo paties interesams.
Jo pozicija yra tokia: laimėti gali tik vienas. Ir tas vienas esu aš.

Jei neurotikas linkęs niekinti kitus, jam sunku turėti ir artimų ryšių. Jam sunku palankiai vertinti kitą žmogų, ką nors ginti. Atsiranda problemos moters- vyro santykiuose, partnerystėje, kuriant šeimą. Visi šie griovimo impulsai, būdingi neurotinei asmenybei, mūsų kultūroje įsiskverbia į konkurencinę kovą, todėl ir sveikų žmonių elgsena gali turėti tokių savybių.
Tačiau neurotiko atveju jos įgyja ypatingą reikšmę: sugebėjimas žeminti, išnaudoti, apgauti jam yra pranašumo žygis ,o jei nepasiseka- pralaimėjimas. Neurotiko pyktis, kad jis negali būti pranašesnis už kitus, sąlygotas būtent šio „pralaimėjimo jausmo“.

Tęsinys:
Konkurencijos atsisakymas: neurotinis stilius