Aš ir mano tėvai. Aš ir mano vaikai. (2)

 

Vaikų ir tėvų lūkesčiai bendrąja prasme sutampa- „kad visiems viskas būtų gerai“. Tačiau tėvų lūkesčiai vaikų atžvilgiu, o vaikų lūkesčiai iš tėvų dažniausiai nesutampa. Tėvai, įsukti į greitą gyvenimo tempą, laukia iš savo vaikų“automatinio“, savaiminio tam tikro elgesio modelio, pvz., namų ruošos darbų atlikimo, pareigingo mokymosi, savalaikio grįžimo namo ir pan. , tačiau paprastai vaikų norai prasilenkia su tėvų lūkesčiais. Jie nori leisti laiką su draugais , o ne šeimoje, juos labiau domina mobilieji telefonai ir kompiuteriai, o ne knygos, ir mokslas sekasi tik vidutiniškai. Dažnai tėvai laukia ir tikisi, jog jų vaikas bus tobulas: puikiai mokysis, aktyviai užsiims užklasine veikla, padės tėvams ir pan.

Taip tikimės iš vaikų todėl, kad psichologiškai savo vaikus suprantame kaip mūsų pačių tęsinį ateityje. Tai natūralu. Tačiau ima ir nutinka taip, kad tam „tęsiniui“ sukrauname gana didelę lūkesčių naštą - norime, kad mūsų vaikui pavyktų tai, kas nepavyko mums, kad jis pratęstų tai, ka veikiame mes ir tt.Matyt čia ir yra mūsų – tėvų- klaida. Norime matyti tai, ką norime, ir nematome to , kas yra....

Dažnas vaikas negali išpildyti visų tėvų lūkesčių. Be to, jis turi savų svajonių, savų gabumų bei polinkių. Tarkim, advokatų šeima nori, kad jų sūnus tęstų jų dinastiją, o vaikas nuo mažens gabus muzikai. Arba darbinikai tėvai svajoja, kad jų dukra puikiai mokytųsi, gautų prestižinį išsilavinimą ir taptų garsia gydytoja, nes jie to nepasiekė savo jaunystėje... tačiau mergaitei mokslas nesiseka, ir ji labai bijo kraujo....

Na, svajoti niekas nedraudžia, tačiau verta pagalvoti- ar aš matau tai, KOKS yra mano vaikas?
Aišku, tikriausiai galima jėga „perlaužti“ vaiko polinkius ir nukreipti jį pageidaujama linkme. Tas „laužimas“ paprastai ir sukelia didžiuosius konfliktus tarp vaikų ir tėvų, o neretai tai baigiasi itin sudėtingu paauglišku protestu, kartais - net patologišku elgesiu. Gal mes pripratome - nori kažką gaut - kovok, nori gerai uždirbti - būk reiklus, griežtas, greitas. Visur - kovok, kovok, kovok... Matyt todėl kovos persikelia ir į šeimos santykius?

Trumpa istorija: šeimoje auga paauglys – mokslas sekasi prastai, vaikas turi nemažai antsvorio - dėl to vengia kūno kultūros užsiėmimų, o klasiokai iš jo tyčiojasi ir šaiposi. Sūnus neatitinka tėvų lūkesčių , tad jie bando jį keisti -užrašo jį į sporto būrelį, kad numestų svorio, bara besityčiojančius klasiokus, eina aiškintis su jų tėvais, konfliktuoja su mokytojais dėl sūnaus pažymių. Tačiau reikalai eina tik blogyn. Tuomet tėvai kreipėsi į specialistą. Konsultacijų metu tevai suprato, kad pagrindinė problema yra jų požiūris į problemą. Tėvai išsiaiškino, kad suvokia savo sūnų kaip neadekvatų, neatitinkantį visuomenės standartų, jų pačių laukimų. Kad jie bendrauja su savo vaiku pagal formulę: „tu negali to, tu nesugebi ano, tave reikia apginti“. Tėvams reikėjo keistis patiems, t.y- keisti savo požiūrį į vaiką, keisti savo elgesį su sūnumi. Tėvai pabandė kitaip pažvelgti į situaciją - pajusti sūnaus identiškumą, savitumą. Neužilgo jie pastebėjo, kad juose atsiranda nauji jausmai - tėvai tiesiog mylėjo savo sūnų nebelygindami jo su kitais, nebeteisdami jo. Tėvai nustojo „pritraukinėti“ sūnų prie savo įsivaizduojamo jo įvaizdžio. Jie nebegynė sūnaus nuo klasiokų, taip leisdami mokytis apsiginti pačiam. Vaikui buvo nelengva, tačiau jis gynėsi pats ir išgyveno. Tėvai tarsi siuntė žinutę savo vaikui:“Mums nereikia tavęs ginti, nes tu pats tai gali“.
Po poros mėnesių viskas ėmė keistis. Po metų smarkiai pagerėjo sūnaus mokymosi rezultatai, o baigdamas mokyklą jis buvo lengvaatlečių lyderiu savo klasėje.

Iš tiesų - vaiką nukreipti tinkamu keliu lengviausia jį priimant tokiu, koks jis yra. Vaikui šeimoje yra labai svarbu du dalykai:
- jaustis mylimam, suprastam ir priimtam(emocine prasme),
- kartu reikėtų vaikui „duoti struktūrą“-jis turi ir žinoti, kokios yra jo pareigos ir atsakomybės, koks elgesys yra leistinas ir koks ne.

Antras punktas tikrai daugelyje šeimų yra įdiegtas. Tačiau su pirmuoju - sudėtingiau.
Suaugę juk taip dažnai visą laiką skuba, dirba, kažkuo amžinai užsiėmę. Jie tarsi pamiršta jog vaikai labai nori, kad tėvai ką nors malonaus pasakytų, pažaistų su jais. O jei nieko nesako, nežaidžia - tai atrodo (paprastai vaikai daro tokią išvadą), kad nemyli… Suaugusieji mąsto maždaug šitaip – aš labai myliu savo vaiką, todėl daug dirbu, kad daugiau galėčiau jam visko pripirkti. Bet nepagalvoja, kad ne tik materialių daiktų vaikui reikia…Kad LABAI reikia pasakyti, kad myli,paprasčiausiai pasikalbėti ir pabūti kartu specialiai skiriant tam laiko,o ne plaunant indus ar žiūrint televizorių; kad labai reikia apkabinimų, apkamšymų lovytėje....
Kartais tėvai sako, kad vaikai patys turi suprasti, kad suaugę juo myli, vaikai jiems reikalingi, ir todėl apie tai nekalba su vaikais. (Na, o dar tas mūsų šiaurietiškas santūrumas teigiamus jausmus reiškiant...)

Vaiko gyvenimas prasideda šeimoje, tėvai artimiausi žmonės vaikui. Todėl tai, kad vaikai uždavė tiek daug klausimų apie santykius su tėveliais bei kitais šeimos nariais, tikrai nestebina. Džiaukimės, kad jiems tai rūpi.

Kas labiausiai domina ar neramina vaikus šeimoje?

- vaikų nesutarimai ir konfliktai su tėvais,
- tėvų skyrybos,
- mamos „draugas“ (arba tėčio draugė),
- nesutarimai su broliais/seserimis,
- ilgalaikis tėvų išvykimas dirbti užsienyje,
- mamytės nėštumas, ar jai viskas bus gerai gimdant.

Iš vaikų klausimų pastebėjome, kad neretai pagrindiniu šio laikmečio “mokytoju” kaip bendrauti ir draugauti vaikams dažniausiai tampa televizija - taip, taip, kad ir tos visų linksniuojamos melodramos-serialai. Ir populiarieji realybės šou. Juose vykstančias intrigas, dramas vaikai neretai priima kaip tinkamo elgesio modelius. Kaip ten bebūtų, tačiau šis tas tose melodramose yra gero- atvirumas viens kitam ir pasauliui, atvirai išsakomi šilti jausmai artimui,tiesos paieškos. Tik nežinia, ką kuris vaikas „pasiima“ iš matytų siužetų - teigiamų ar neigiamų personažų elgesio modelius.

Vistik šeima išlieka svarbiausias modelis, iš kurio vaikas mokosi bendravimo ir įgyja įgūdžių. Jeigu šeimoje vaikui taip nepakeliamai „šalta“, tėvai arba nuolatos užsiėmę, irzlūs arba pavargę ir nerandantys laiko skirti dėmesio savo vaikui tiek, kiek jo reikia, tuomet vaikas pamažu užsidaro ir nutolsta. Na, o šiluma šeimoje, aplinkoje daro stebuklus - auga puikūs šaunūs vaikai, gausiantys patį svarbiausią - „sėkmingiausio suaugusiojo diplomą“, kurį jiems suteikiate jūs.

Pabaigai - atviras žvilgsnis į santykius šeimoje vaikų akimis.
Šie vaikų klausimai yra puikiausias atsakymas tėveliams: ko vaikams trūksta, dėl ko jie pergyvena, kaip ir kodėl jie nesupranta suaugusiųjų (visų vaikų vardai ir tekstai pakeisti, siekiant išlaikyti konfidencialumą).

Aš su mama kiekvieną dieną bariuosi, ir mama sako, kad niekada nepadarau ko nors gero
Agnė (7 metai)

Ką man daryti jei aš noriu ką nors daryti, bet neleidžia... kaip man tai suprasti?
Arūnas (8 metai)

Kodėl man taip sunku kad mano tėvai susipykę. O tėtis jau koky 1 mėnesį išvažiavęs į AIRIJĄ. Aš jo labai pasiilgau. Jis ten dirba.
Rugilė (9 metai).

Mano tėtė su mama pykstasi (jie išsiskyrę), ką daryti, kad jie nesipyktų...
Antanas (10metų)

Labadiena. Čia aš, Deimantė . Ąčiū jums už atsakymą. Dar noriu paklausti kodėl tėvai myli labiau sesę negu mane. Mano sesei 5 metai. Ačiu
Deimantė (11 metų)

Dažnai pykstuosi su tėvais. Jaučiuosi mažiausiai mylima giminėje. Vieną dieną mama netyčia prasitarė kad esu šitų namų žala. <...>patarkit kaip man elgtis
Karolina (11 metų)

Ką daryti jei mamos draugas niekaip neišeina ir su policija netgi.
Marija (12metų)

Man mama neleidžia nei trupučio pasidažyti akių ar lūpų, sako - dar jauna, bet juk aš kaip ir kitos klasiokės noriu būti graži.
Skaistė (13 metų)

Na nemanau kad mano problema kitiems atrodys labai rimta, todėl manau užteks ir bendravimo emailu. Juo labiau, kad mama net nenutuokia kad aš čia su kuo nors kalbu dėl tos problemos. Jaučiu, kad mano problema yra gan paprasta, ir skambės labai vaikiškai...<...>..man pačiai gėda prisipažint ir pan. Iškart
pasakysiu, kad man 13 metų. Tikiuosi išeis aiškiai paaiškinti. O problema va.. Manau aš perdaug prisirišusi prie mamos.<..>jei dabar net keleto dienų negaliu išbūti be jos nes iškart vakarais liūdna nežmoniškai ir verkiu, tai kaip man reiks gyventi užaugus, kai reikės išsiskirt su mama...
Martyna

Tiesą sakant, aš jau ne visai vaikas, kažkaip užklydau į šią svetainę ir
pagalvojau, kodėl gi nepaklausus jūsų nuomonės ir patarimo... problema yra tokia: Namie nepratariu beveik nė žodžio, tėvui net "labas" nepasakau (į savaitę su juo vidutiniškai pasikeičiame gal dviejais-trimis žodžiais). Su mama kitaip, bet kad ji dabar labai susimąsčiusi ir pasinėrusi į savo vidų. Aš pati nelabai suprantu, ar galiu ką nors pakeisti, ir ka reikia keisti: ar save, ar dar ką... Ąčiū už supratimą.
Audronė (16 metų)