Ar "baltos varnos" spalva skirta visam gyvenimui?

 

Mums, Lietuvoje gyvenantiems, kitų šalių gyventojai pasirodo, pavydi sezonų kaitos! Jie sako: kaip jums gerai, pas jus nėra rutinos, nes nuolat kinta gamta, o pas mus - žiemą vasarą tos pačios palmės žaliuoja!
Ruduo, žiema, pavasaris, vasara. Keturi metų laikai, keturi ir mūsų kūno rūbai.
O taip pat ir keturi sielos būviai.

"Balta varna" - toks subtilus žmogaus psichologinės savijautos nusakymas - "išsiskiriu iš kitų kažkokiais blogais asmenybės bruožais, dažniausiai vadinamais - kompleksais". "Kompleksuoti" mūsų kalboje reiškia - gėdintis, bijoti viešai reikšti save, dėl viešumo patiriant visokių nemalonių pojūčių - nerimas, raudimas, pulso padažnėjimas, baimė, aplimas, tiesiog vengimas ir k t. Tai tarsi penktasis sezonas, penktasis metų laikas, kurio iš tikrųjų nėra. Vadinasi, turime reikalą su iliuzija, proto kuriama chimera.

"Balta varna" irgi patiria gamtos sezonų kaitą. Jai irgi būna pavasaris. Ir ruduo. Tačiau ji to nepastebi ir nepajunta. Įsirėžusi pasąmoningai (ir dalinai sąmoningai - vistik išmokimas galinga jėga, formuojanti įprotį) tvirtai laikosi įsikibusi "baltos". Aišku, todėl ji ir negali jaustis prisitaikiusi prie gyvenimo sąlygų ir kenčia.

Taigi. Žmonės visi be galo skirtinigi, tačiau dabar suabstraktinę kalbame apie dvi grupes - "baltas varnas" ir priešingą variantą - "kietuosius". Štai pavyzdžiai. Keli tūkstančiai trokštančių lipti ant scenos ir atskleisti save būriuojasi atrankose į bet kokius televizinius šou - ar tai būtų "Dvi minutės šlovės", ar "Talentų šou", ar kt. Kiti entuziaztingai sako kalbas konferencijose ar politikų sesijose, mėgsta vadovauti, diskutuoti darbiniuose posėdžiuose. Visa tai - jų stichija. Jie tiesiog tai daro.

Taip pat yra žmonių, irgi norinčių tai daryti, ir darančių - tačiau kitoje erdvėje - fantazijoje ir svajonėse - t.y. savo galvoje.Ypač dažnai žmogų pas psichologą atveda dėl to kylanti neviltis: " Mano pasitikėjimas savim per menkas, jo iš viso nėra", "Aš - kažkokia balta varna". Nepasitikėjimas savim. Žemas savivertės jausmas. O toliau- baimė. Baimė pasireikšti, baimė daryti, baimė būti matomam kolektyve, draugų būryje, gatvėje ir tt. Taip sau priklijuojama "baltos varnos" etiketė.

Iš tiesų, pernelyg žemas savęs vertinimas ir chronišku tapęs nepasitikėjimas savimi yra rimta psichologinė problema - labai greit šie jausmai virsta nuolatiniu nerimu arba tam tikrų situacijų baime. Žmogus sutrinka, išsigąsta - kas jam darosi, kodėl jis kitoks nei visi?
Jeigu jis nesprendžia šios problemos, pamažu baimės ir nerimas kartu su kitais "baltai varnai" būdingais savęs nuvertinimo epitetais ir jausmais tiesiogine prasme uždaro jį tarp keturių sienų: toks asmuo pradeda vengti situacijų, kuriose išryškėja nepasitikėjimas savimi, vis labiau apriboja savo gyvenimą, saviraišką, kol galų gale atsisako visko.

Atsisako, kad nereiktų kentėti, kad neapsijuoktų, kad širdyje būtų ramu - t.y. tarsi tam, kad apsaugotų save.

Tačiau tai vėl gi iliuzija ir nauja pasąmonės klasta. Štai kokios mintys kirba vėliau jo galvoje: "nėjau į koncertą, nes gal nenorėjau. Ar norėjau. Ai, ne, nelabai norėjau,tai ir nėjau." Po dešimt minučių:" Ką veikti? Dabar mano draugai tenai. Visi linksminasi. O aš vienas nelaimingas.Jie tikriausiai aptarė mane, kad aš žadėjau eiti, paskutinį minutę atsisakiau, ir pyksta. Kaip man negera. Aš ir vėl pasidaviau savo baimėms. Aiškiau nebūna - aš nieko vertas, visus nuviliu. Žinojau tai. Ir kam iš viso gyventi?".

Išvengus situacijų, kurios, kaip asmeniui atrodo, kelia jam grėsmę dėl nepasitikėjimo savim, sielos ramybė tikrai neįsivyrauja. Tada prasideda savigrauža, savęs kaltinimas, netekties jausmas- kad praranda geras naujas patirtis, tolsta nuo žmonių.Iš tiesų, susiaurėja asmens socialinis gyvenimas, savirealizacijos galimybės, dingsta bendravimo įgūdžiai. Kenčia visos gyvenimo sritys. Vengimas ir bėgimas visiškai nepadeda. Ar taip, ar kitaip- vistiek kančia. O gyvename tik vieną kartą.

Iš savo pacientų dažnai girdžiu: "bijau, kad prezentacijos metu parausiu", "bijau kad užmiršiu dainos tekstą/šokio judesį", "bijau kritikos", "bijau suklysti", "bijau atsakinėti prieš klasę", "bijau kalbėti, nes nusišnekėsiu". Aišku, kiek žmonių, tiek, ko gero, ir skirtingų variantų- kas ko bijo, kas ko vengia. Tačiau psichologiniai mechanizmai, sukuriantys nepasitikėjimą savimi ir vėliau palaikantys jį bei nerimą/baimes, yra keli.

Jeigu "balta varna" jaučiatės jau kurį laiką, tuomet jums reikėtų padirbėti su savimi pasitelkus psichologą/psichoterapeutą kaip komandą. Tai bus problemos sprendimas, o ne to sprendimo atidėjimas vartojant antidepresantus. Jums reikia žinoti ir atsiminti štai ką:

- "Balta varna" negimstama, nors asmenybės temperamentas ir sąlygotas genetiškai. "Balta varna" tampama augant. Labai reikšmingas aplinkos, kurioje auga vaikas, poveikis. Mokslininkai nustatė, kad žemą savivertę turinčių asmenų mamos buvo perdėtai kontroliuojančios ar rūpestingos, aktyviai dalyvavo visose savo vaiko veiklose, tokiu savo elgesiu tarsi sakydamos: "Tu dar mažas, tu nesugebėsi, vienas pats, be manęs tu šito nepadarysi, tavo silpna sveikata, tu turi labai saugotis, tau visada reikia pagalbos". Tačiau dabar tas vaikas jau yra suaugęs žmogus, jis jau gali. Gali įveikti nerimą, baimes, išgyvendinti nepasitikėjimą savim ir pradėti norimą savirealizaciją.
Tiems, kas to siekia rimtai, pavyksta ištaisyti gyvenimo bėgyje susiklosčiusias "mąstymo klaidas", strereotipiniu tapusį savo mąstymo bei reakcijų stilių. Žmogus naujai pažvelgia į pasaulį - t.y. keičia požiūrį į patį save ir aplinką, atsisako klaidingų interpretacijų, kurios dažniausiai yra suformuotos vaikystėje ir dabar, suaugusiojo gyvenime, tiesiog senai senai nebetinka. Toks yra individualios psichoterapijos efektas sprendžiant asmens nepasitikėjimo savimi problemą.

- Kilus baimei ir minčiai - aš šito nesugebėsiu,visada atsiminkite: asmenybė susideda iš daugybės dalių. Baimė/nepasitikėjimas savimi niekad nesudaro viso šimto procentų jūsų asmenybės. Neklijuokite sau suabsoliutintos etiketės " Aš savim nepasitikiu". Nes tai netiesa. Baimė/"kompleksavimas" sudaro tik vieną jūsų dabartinės asmenybės dalį. Vieną. Pagalvokite apie kitas savo savybes, apie kitas savo asmenybės dalis- taip nebeleisite augti baimei ir nepasitikėjimui savim - žvelkite plačiau, matykite tikrąjį Aš

- Anksčiau kalbėjome, kad nepasitkėjimas savim verčia slėptis, vengti. Čia dar būtina pridurti, kokios pinklės gali laukti besislapstančiojo. Žemą savivertės jausmą išgyvenantis asmuo bijo atsakomybės. Todėl jis ieško stiprių žmonių, prie kurių galėtų šlietis. Tokiu būdu jis atiduoda save į kitų rankas, juo lengva manipuliuoti, netgi pasinaudoti. O juk žmogus norėjo apsaugoti save…

- Paprastai asmenį, nuo kurio/ar jo sprendimo jaučiamės priklausomi- direktorių, partnerį, mokytoją- žmonės labai sureikšmina. Tarsi užkelia jį ant pjedestalo. Priskiria jam daug stiprių savybių. Tada, žinoma, patys lieka mažyčiai, iš apačios žvelgiantys į šį savo susikurtą dievą. Kuo daugiau "dievų" prisikursite, tuo mažiau tikėsite savimi. " Sutikai budą, užmušk budą".

- Ir štai priartėjome prie paradokso. Kurį giliai įsisąmoninusi "balta varna" pasikeis ir nebesikankins. Labiausiai pasitikėti juk galima tik pačiu savimi. Pats patikimiausias žmogus pasaulyje visų pirma esi tu pats. Būti "balta varna" ar jau gana, dažnai yra sąmoningo pasirinkimo reikalas.