Kiekvienas žmogus įvairiais amžiaus tarpsniais išgyvena tam tikrus įvykius, kurie verčia vienaip ar kitaip jaustis. Mes būname laimingi, smagūs, geros nuotaikos, mes mylime, jaučiamės mylimi, reikalingi, mes jaučiamės saugūs ir atvirkščiai – būname liūdni, palikti, nereikalingi, paniekinti, pikti ir suirzę. Jausmai – tai didelė jėga, kuri gali priversti vienaip ar kitaip pasielgti... Būdami laimingi, savimi patenkinti ir savimi pasitikintys galime siekti neįmanomų tikslų, kelti sau sunkius uždavinius, tikėti ir žinoti, kad juos įgyvendinsime ir juos igyvendinę tarsi nenustebti, kad pavyko! Teigiami išgyvenimai mus tarsi stumia pirmyn, jie natūraliai verčia mus jaustis gerai ir maloniai, tarsi jaučiame virpuliukus širdies plote ir suvokiame, kad tai mums patinka, taip mes norime jaustis! Tačiau, kaip beatrodytų neteisinga, mes taip pat išgyvename ir tuos jausmus, kuriuos kiekvienas mieliau aplenktumėme, kurių mielai neįsileistume i savo mintis ir nepatirtumėme... Tai tokie jausmai, kurie mus stabdo, gniuždo, sukelia gailestį sau, sukelia pyktį, panieką, pagiežą. Tuomet jaučiame, kaip blogai mums yra ir suvokiame, kad taip mums nepatinka. Šioje situacijoje svarbu sustoti, viską apsvarstyti ir įvertinti!

Visuomenė jausmus tarsi skirsto į teigiamus ir neigiamus. Mes žinome, kad mylėti, džiaugtis tai yra gerai, o liūdėti, būti suirzusiam ir pykti tai jau negerai. Tas „žinojimas“ ne visada žmogui tarnauja... Mums nekyla nei jokių klausimų, nei svarstymų, nei abejonių kuomet mums viskas gerai ir mes jaučiamės natūraliai gerai. Tačiau kai išgyvename neigiamas emocijas, svarstymai, kas yra negerai gali dar labiau sustiprinti būseną, kurioje esame...

Pakalbėkime apie tokį „negerą“ jausmą – pyktį. Ar esate tokį jausmą jautę? Taip. Ar jis jums patiko? Ne. Kas tada?

Taigi visi esame pykę. Suvokiame, kad tai negerai, kad pyktis nieko gero neduoda, suprantame, kad tai mums nepatinka, kartais net prisižadame sau, kad būsime geri, i viską žiūresime paprasčiau ir nešvaistysime savo trumpo gyvenimo gražių akimirkų pykdami. Tačiau taip jau nutinka, kad mes vistiek pykstame. Pykstame dėl daugybės priežasčių. Tai gali būti situacija, konkretus žmogus, jo elgesys, patirtas stresas ir t.t. Kaip jau minėjau, jausmai iššaukia tam tikrus poelgius. Pykdami mes esame tarsi priversti elgtis ne taip kaip norėtume, ne taip kaip mus mokė ir kaip yra priimtina. Turbūt viena nekalčiausių pykčio išraiškų – verksmas. Atrodo verksime, iššsiverksime ir mums taip palengvės. Kartais žmogui to užtenka. Tačiau kaip toli žmogus gali nugrimzti pykdamas priklauso ne tiek nuo pyktį sukėlusios priežasties, kiek labiau nuo paties žmogaus. Emociškai silpnesnius žmones pyktis gali visiškai užvaldyti ir peraugti i kitus jausmus, kurie pradeda gniuždyti... Žmogus kasdien galvoja apie tai, kas jį įskaudino, supykdė, kodėl taip nutiko, bando ieškoti paaiškinimų. Kuo ilgiau žmogus gyvena pykdamas, tuo labiau jis grimzta į tą jausmą, kurio jis norėtų geriau nejausti. Suvoki, kad yra negera, kažkas tarsi drąsko krūtinę, norėtum rėkti apie šitą neteisybę, bet supranti, kad tavęs tarsi niekas negirdi, tuomet pradedi save kaltinti, nes esi toks silpnas ir nesugebi susitvarkyti su savimi, su savo jausmais, po to ir pradedi gailėtis savęs, kažkokiu būdu bausti, tarkim pradėdamas galvoti „taip man ir reikia“, „aš nevykėlis“ ir t.t. Taip gimsta kitas „negeras“ jausmas – savęs gailėjimasis.

Savęs gailėjimasis stipresnis jausmas už pyktį. Mintys apie gailestį sau gali žmogų visiškai užvaldyti ir privesti prie gilios depresijos. Suvoki beprasmybę šito jausmo, tačiau nieko negali padaryti, nes tave vis dar skaudina situacija, kuri sukėlė pyktį, iš kurio ir gimė savęs gailėjimasis...

Štai šioje vietoje labai svarbu žinoti, kad nėra nei „gerų“ nei „blogų“ jausmų! Negalima pradėti savęs smerkti, nes tu pyksti. Štai čia labai svarbu suvokti, kad pyktis yra visiškai natūralus žmogaus jausmas lygiai taip pat kaip ir džiaugsmas. Žmogus visada patiria tiek teigiamus, tiek neigiamus išgyvenimus. Tai viena nuo kito neatsiejama. Tarsi natūrali gamtinė atranka, kuomet nenukritęs tu neturi galimybės atsistoti. Taip pat ir nepatyręs neigiamų emocijų ir išgyvenimų niekada nežinotum, ka reiškia teigiamos emocijos. Tarsi neturėtum galimybės pažinti „gerųjų“ jausmų. Tu jų paprasčiausiai nesuprastum. Taigi žmogus – tai asmenybė su visais įmanomais jausmais! Svarbu tai suvokti. Viskam reikalingas laikas ir tokius jausmus kaip pyktį, gailestį sau turime išgyventi! Būtų tobula, jei visi žinotumėme ir mokėtumėme tuos jausmus išgyventi saugiai, nepadarydami didesnės žalos nei savo psichikai, nei tuo labiau aplinkinių sveikatai ar mūsų tarpusavio santykiams su jais. Svarbu mokėti neigiamus išgyvenimus suvaldyti, sustoti neperžengus kritinės ribos, kuri kiekvienai asmenybei yra skirtinga.

Sakysite lengva pasakyti, sunku padaryti? Tai nėra sunku. Kiek laiko gyvensite savo pyktį ir jausite gailestį sau priklauso nuo to, kada sustosite ir pagalvosite. Kai pyktis perauga į savęs gailėjimąsi, žmogus užsisklendžia savyje ir tarsi nustoja gyventi. Jam niekas neberūpi, niekas neįdomu, jis tiesiog norėtų nebebūti ir nebejausti. Tuomet tiesiog iškelkite sau tokius paprastus klausimus kaip: ką aš jaučiu? Ar man tai patinka? Ar noriu taip ir toliau gyventi? Greičiausiai prieisite išvados, kad tas jausmas jums nėra malonus ir jau norėtumėte jo nebejausti. Svarbu iš naujo atrasti elementarius dalykus, kurie tau anksčiau teikė džiaugsmą, teikė išgyvenimus, nuo kurių krūtinėje buna gera. Ar jaučiate, kad jums tarsi pasidarė šilta prisiminus ta gerą jausmą? Ar tai yra tai, ko jus norėtumėte? Taip! Kad būtų lengviau gryžti į save iškelkite sau naujus tikslus ir siekius gyvenime. O gal juos jau turėjote, bet gailestis sau buvo toks stiprus ir gilus, kad tai liko antrame plane? Tai pats tinkamiausias metas tuos tikslus prisiminti ir pradėti svarstyti apie savo žingsnius tikslo įgyvendinimo link. Svajokite, leiskite sau vėl pakilti labai aukštai. Labai svarbu, kad tokiomis akimirkomis būtų kažkas, kam galėtum pasipasakoti. Gal tai sutuoktinis, gal geriausias draugas ar darugė, gal mama, tėtis, sesuo ar brolis? Daug lengviau visa tai išgyventi, kai tu turi galimybę pasidalinti savo mintimis. Tu tarsi turi galimybę įvardinti tai, ką jauti, įvertinti, kurioje vietoje tu esi. Svarbu, rasti jėgų sustoti ir pagalvoti. Yra dalykų, paprastų frazių, apie kuriuos reikėtų galvoti, kad vėl pakiltum. Optimistiškos mintys tam geriausiai ir idealiausiai tinka. Yra daugybė knygų, kurias skaitydamas gali gydyti savo mintis. Optimizmu privalai tikėti taip stipriai, kad tikėjimas peraugtų i žinojimą, kad bus taip, kaip tu nori. Tačiau tai jau yra kita tema. Apie ją galima kalbėti daug daug.

Taigi, pyktis gali nuvesti prie labai neprotingų sprendimų... Apskritai priimti kažkokius sprendimus supykus yra labai sudėtinga, sakyčiau net nepatartina. Geriausia tokiu atveju tiesiog palaukti. Vienintelis sprendimas, kurį tuo metu galima priimti, tai, kad „aš jau išgyvenau savo skausmą ir dabar gyvensiu toliau, su naujais tikslais ir siekiais“.