Penktadienio popietę suskambo telefonas. Skambino klientas, lankęsis psichoterapijoje prieš keletą metų. „Norėčiau pas jus užsirašyti“. Sutarėme susitikimo laiką kitai savaitei. Tačiau jautėsi, kad vyriškis nenori baigti pokalbio, bet nedrįsta apie tai tiesiai pasakyti. Po kelių nesklandžių frazių jis atsivėrė: „Tiesą sakant, man dabar labai negera. Galvojau prisigerti tablečių, nors taip nedarau. Šis skambutis jums yra jau šeštas šią savaitę. Anuos penkis, vos pradėjęs skambinti, aš tuoj pat atmečiau. Bet dabar supratau, kad neturiu daugiau kam paskambinti ir pasikalbėti“. Pasikalbėjome gerą valandą. Jis vis atsiprašinėjo, kad trukdo mano laiką, ir sakė, kad pasikalbėjimas labai padėjo. Ir iš tiesų, jo balsas nustojo drebėti, pažvelgėm į slegiančią situaciją kitu kampu, numatėm, ką galima dėl to daryti ir kaip ...